Dalios Kairaitytės "Te Deum" premjera Kaune

Vasario 16 d., minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę, į mūsų muzikinės kultūros padangę pakilo naujas paukštis – Dalios Kairaitytės kūrinys "Te Deum laudamus" dviem chorams, orkestrui ir mecosopranui. Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje, jį atliko Kauno simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistė Vaida Raginskytė, dirigavo Robertas Šervenikas. Programą paįvairino W.A. Mozarto Simfonija Nr. 38, D-dur ("Prahos") bei B. Britteno "Muzikiniai vakarai" pagal G. Rossini.

"Te Deum" – stambiausias Dalios Kairaitytės kūrinys. Iki šiol kompozitorė buvo ištikima kameriniams instrumentinės ir vokalinės muzikos žanrams. Vis dėlto pati autorė sako: "Ateina laikas, kada jauti, jog gali didesniam darbui susikaupti, monumentalesnes mintis bei jausmus išreikšti; kada vidinis poreikis skatina savo dvasinius ieškojimus ir atradimus įkūnyti kūryboje, pasidžiaugti jais". Taip gimė ir religinė tematika – būtent ji suteikia galimybę ryškiau atskleisti kūrinio esmę: yra galybė, paslaptis, kurią gali pajusti tik savo širdimi, gyvendamas, stebėdamas pasaulį aplink save.

"Te Deum" muzikinė medžiaga, dramaturgija grindžiama nuolatiniu dinaminio bei ritminio intensyvumo augimu, priešpriešos principu. Choras Viešpatį šlovina didingai, harmonijos pagrindą sudaro sausi viduramžiški kvartų ir kvintų sąskambiai, kuriantys asketišką atmosferą, kurią dar labiau sustiprina svarbus varinių pučiamųjų vaidmuo orkestre. O subjektyvus žmogaus santykis su Dievu kitoks: solistė Vaida Raginskytė į aukštesnę jėgą kreipiasi subtiliau, jos melodinė linija persismelkusi kompozitorei tokia būdinga lyrika, šiluma, gyvu, tikru jausmu.

Kūrinys vienos dalies, tačiau muzikiniame vyksme išryškėja keturios skirtingų nuotaikų padalos. Daugelyje "Te Deum" vietų chorai gieda antifonu. Andante sostenuto epizodas – ramus mecosoprano ir choro dialogas – skamba tarsi giesmė ("Leisk atrasti man kelią" – kūrinio lyrinė kulminacija).

Šalia tradicinių lotyniškų tekstų kompozitorė kūrinyje naudoja ir lietuviškų psalmių tekstus vildamasi, kad šitaip kūrinys giliau įsiskverbs į klausytojų širdis, bus labiau suprantamas.

Dalios Kairaitytės kūrybos stilius – tartum didžiulis veidrodis, atspindintis įvairių muzikos epochų bruožus, skirtingas mąstymo tradicijas, kurias vienija vidinis autorės žvilgsnis, subjektyvūs būties prasmės ieškojimai. Išraiškos priemonių pasirinkimas priklauso nuo to, ką kompozitorė nori pasakyti, kokiais išgyvenimais dalijasi. Todėl kiekvienas jos kūrinys prabyla vis kitaip, atveria vis naujas suvokimų versmes…

"Džiaugiuosi, jog "Te Deum" skambėjo toje erdvėje, kuriai jis ir skirtas – Prisikėlimo bažnyčioje. Kiek daug prasmės šios dvasinės šventovės pavadinime – dabar, kai žmonija išgyvena visuotinio nuopuolio laikus, kai daugeliui bažnyčią (kaip dvasinę substanciją) pakeičia didieji prekybos centrai. Žmogus jokiomis pastangomis nepajėgus suvokti tam tikrų dvasinių dalykų tol, kol jie neatsiveria jame patys. Tik pajutęs aukštesnės jėgos prisilietimą, žmogus sugeba kitaip pažvelgti į savo paskirtį gyvenime, nustoja blaškytis nereikšmingų žemiškų dalykų sūkuriuose, materialiniai bei egoistiniai poreikiai tampa nebeaktualūs… Tuomet lieka tik stebėti ir ieškoti. Mano gyvenimo kelyje "Te Deum" liks kūriniu, vedusiu į žmogaus būties suvokimo gelmę", – savo mintimis dalijosi Dalia Kairaitytė.

Milda Čiučiulkaitė