Penktasis "Raigardo" pleneras

Saulius Rudzikas. "Raigardas II"

2004-ųjų rudenį Druskininkuose vyko jau penktasis "Raigardo" pleneras. Beveik tuo pat metu į tapytojų plenerą čia susirinko vilniečiai dailininkai, vyko Poetinis Druskininkų ruduo, džiazo koncertai. Tad kuo "Raigardo" pleneras ypatingas? Visų pirma tuo, kad jo iniciatoriai nuo pat pradžių yra Druskininkuose gyvenantys ir dirbantys dailininkai, – plenerą rengianti jaunų dailininkų grupė "Kopėčios" taip sumanė pagyvinti kontaktus.

Druskininkai yra ramybės oazė, puiki vieta atgauti jėgas gydyklose, pamedituoti ir netrukdomam padirbėti. Plenero organizatoriai Saulius Rudzikas ir Darius Joneika svečiams iš Vilniaus, Kauno bei Lenkijos miestų ir pernai parodė nepakartojamus, daugybę kūrybinių impulsų suteikiančius peizažus – Raigardo slėnį, Margionis, plaukė su jais Nemunu į Liškiavą. Išvykas lydėjo diskusijos ir šventės svetinguose Rudzikų šeimos bei Arūno Vaitkūno ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės namuose-dirbtuvėse. Dėl šios ypatingos atmosferos į plenerą noriai sugrįžta jame jau dalyvavę dailininkai, prisijungia nauji dalyviai. Čia mezgasi pažintys ir bendri projektai. Plenerą užbaigė jo dalyvių paroda "Lietuvos" sanatorijos salėje, 2005 m. pavasarį perkelta į Vilniaus "Arkos" galeriją.

"Raigardo" pleneras išsaugo tradicinės reflektuojančios tapybos pobūdį, bet kartu ir keičiasi. Šiemet šalia ekspresionistinių ir simbolistinių peizažų buvo rodoma ir istoriniais įvaizdžiais, archetipiniais ženklais, siurrealistinio charakterio piešiniais ir inscenizuota fotografija operuojanti tapyba.

Temą "Atspindžiai" 2004 m. plenerui pasiūlė Stasys Eidrigevičius. Ji asocijuojasi su M.K. Čiurlionio kūrybos motyvais, jo kūrybos poveikiu laike, apima dailininkų refleksijas, patirtas Druskininkų apylinkėse bei subjektyvesnius atminties ir vaizduotės santykių aspektus.

Trys parodos dalyviai – Saulius Rudzikas, Arūnas Vaitkūnas ir Martinas Jankus – jau ne pirmus metus interpretuoja Druskininkų apylinkių peizažus savaip juos išgyvendami. Druskininkiečio Sauliaus Rudziko peizažai – tai lyrinės, skaidrios, kupinos gyvenimo džiaugsmo gamtos impresijos. Eskiziškais, transparentiškais potėpiais dailininkas perteikia ir medžių lapijos, pievų žolės, miško samanų ar upės vandens įspūdį, kintantį skirtingais metų laikais, ir virpančią ryto, dienos ar pavakarės šviesą. Jo paveiksluose juntamas ir kaitrios dienos alsavimas, ir šerkšnas, ir vėjo gūsiai.

Dzūkijos trauką pajutęs kaunietis Arūnas Vaitkūnas Margionyse įsigijo sodybą, kur gyvena ir tapo nemažą metų dalį. Krašto peizaže, kitaip nei Rudzikas, Vaitkūnas ieško ne gamtos pulsavimo, o archetipiškų ženklų. Tai dramatiški paveikslai. Ryškios, sodrios spalvos čia kontrastuoja su tamsiomis achromatinėmis ir net juoda. Ekspresyviais, gestiškais potėpiais ant drobės klojamos linijų pynės galiausiai sudaro reljefišką, aižėjantį paviršių. Organiški gamtos morbidiškumo reiškiniai Vaitkūną įkvepia taip pat, kaip ir ardančio laiko paliesti Margionių kaimo moterų austi geometriniai raštai ar vartojimo nugludinti seni buities rakandai. Irimo žymės gamtoje ir archaiškoje buityje Vaitkūno drobėse įgauna skausmingą skambesį.

Jovita Aukštikalnytė. Be pavadinimo

Martinas Jankus iš Vilniaus į Druskininkus atvyksta ne tik plenero metu. Meditatyvių Jankaus drobių giminystė su romantizmo, simbolizmo ir M.K. Čiurlionio ontoliginio pobūdžio peizažais atpažįstama ne tiesiogiai, bet per refleksiją. Dailininką domina tokie kraštovaizdžiai, kuriuose laikas atrodo lyg pristabdytas ir neapibrėžtas. Šie paveikslai – tai ne gamtos etiudai, o simboliniai atminties vaizdai. Subjektyvius vidinius išgyvenimus, panašiai kaip senovės Korėjos, Kinijos ir Japonijos tapytojų peizažuose, išreiškia metų laikų kaita.

Jankus puoselėja ir europietiško kolorizmo tradiciją. Jo peizažų violetinės vakaro sutemos apgaubia kalvų ir slėnių panoramas ir miškų masyvus, sukurdamos melancholiškos būsenos nuotaikas. Transparentiškos pastelinės spalvos kai kuriose drobės paviršiaus partijose sutirštėja ir vėl laisvai išsilieja. Detalių subtilumas čia derinamas su visumos apibendrinimu. Tarp monochrominių vienos spalvos laukų sutviskantys kitų spalvų blykstelėjimai, kaip ir lygių paviršių deriniai su faktūriškais, suteikia tapybai gyvybingumo, netrikdydami meditatyvia ramybe alsuojančios nuotaikos.

Jovitos Aukštikalnytės peizažų gestiškumas ir reljefiškumas artimi Arūno Vaitkūno, jos buvusio mokytojo Kauno dailės institute, drobėms, tačiau daug kuo ir skiriasi. Jaunos tapytojos gamtos etiudai labiau išsaugo pasirinkto motyvo autentiškumą, nepakartojamus bruožus. Jos parkų, sodų peizažai išsiskiria iš tradicinių plenero studijų drąsiu fragmentišku komponavimu, piešinio apibendrinimu ir beveik skulptūriška paviršiaus tekstūra. Aukštikalnytė tapo lyg lipdydama motyvą. Ją domina ne šviesios pulsavimas, o medžių siluetų formų ekspresija.

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Gintaro Palemono Janonio tapyba taip pat siejasi su ekspresyvios koloristinės tapybos tradicija, tačiau su peizažo žanru – tik sąlygiškai.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė tapo fantazijos kupinas scenas, kuriose išdykę kiškiai pasirodo ne tik pamiškių krūmuose, bet ir ant sienų su grafiti tekstais. Intensyvios ryškios spalvos, tirštos faktūros ir stipriai stilizuotas kontūrinis piešimas suteikia šioms scenoms ne tik pasakišką, žaismingą charakterį, bet ir grotesko elementų. Šie paveikslai galėtų būti perkelti į scenos uždangą ar knygų iliustracijas. Vaikėziškas grafiti tekstų šiurkštumas suteikia Barzdukaitės-Vaitkūnienės įvaizdžiams dar vieną dimensiją. Chaotiškos miško istorijos apžvelgiamos miesto gyventojos akimis.

Gintaras Palemonas Janonis tęsia fovizmo ir neoekspresionizmo tradiciją. Jo paletėje dominuoja ryškios, šiltos, rafinuotai derinamos spalvos. Kurdamas dekoratyvias ir kartu ekspresyvias kompozicijas, tapytojas balansuoja tarp abstrakcijos ir peizažo ar natiurmorto.

Gintaras Palemonas Janonis. "Atsisveikinimas"

Pradėjęs ekspresyvia koloristine tapyba, pastaraisiais metais radikaliai keičiasi Darius Joneika. Keičiasi ne tik technika – piešiniai vietoj aliejinės tapybos – bet ir įvaizdžiai, plastinė kalba, net pasaulėjauta. Šiandien jo kūrybą inspiruoja simbolizmo ir siurrealizmo tradicijos. Simbolistinio charakterio ontologiniai peizažų motyvai savitai susipina su pasąmonės archetipais ir automatiškai nubrėžtomis linijomis. Pieštuku ar pastele jis prisiliečia prie popieriaus labai atsargiai, suteikdamas linijų raizginiams filigraniškumo. Meditatyvumas čia derinamas su fantazijos protrūkiu. Joneikos vaizdiniai atrodo trapūs, virpantys, pažeidžiami ir elegiški.

Su gestiškos koloristinės tapybos tradicija jau visai nesusiję Patricijos Jurkšaitytės paveikslai. Jos kūrybos išeities taškas – postkonceptualus menas. Tapytoja naudoja kitų medijų (pvz., fotografijos) citatas ir išraiškos būdus. Ją domina skirtingų istorinių epochų ir nūdienos situacijos refleksijos.

Gestišką tapymo techniką Jurkšaitytė pakeičia iš XVII a. klasikinės tapybos perimtomis technikomis, naudoja komplikuotas lesiruotes. Plenero parodoje Jurkšaitytė eksponuoja autoportretą ir instaliaciją iš tapytų M.K. Čiurlionio portretų. Čia svarbiausia įtampa tarp menininko įvaizdžio, masinėje kultūroje multiplikuojamo gausybe versijų, ir jo kūrybos bei asmenybės sudėtingumo. Jurkšaitytė pasitelkia fotografijas, bet jos darbai nutolsta nuo dokumento, sukurdami turtingą asociacijų lauką.

Iš Lenkijos miesto Gloguvo atvykusios Malgorzatos Machowiak darbai taip pat susiję su M.K. Čiurlionio asmenybe ir kūryba. Tai lėmė ilgametis domėjimasis simboliniais ir archetipiniais kosmogoninių įvaizdžių ženklais. Jie formuoja ir Druskininkuose sukurtų Machowiak tapybos darbų ant popieriaus motyvus.

Varšuvoje gyvenantis Stasys Eidrigevičius, pasirinkęs vietinį modelį Druskininkuose, sukūrė inscenizuotų fotografijų ciklą. Jo grafikos ir tapybos personažas – vienišas, liūdnas žmogutis kaukės veidu – fotografijose virsta apnuogintu vyru, taip pat slepiančiu veidą po kaukėmis. Šios inscenizuotos fotografijos turi paralelių ne tik su Eidrigevičiaus paveikslais, bet ir su jo spektakliais. Pasitelkta ir akcijų bei performansų dokumentavimo patirtis. Eidrigevičius, panašiai kaip ir vokiečių fotomenininkas Jurgenas Klauke, pasitelkęs maskarado rekvizitus, "atlikėjo kūną" paverčia pagrindine išraiškos priemone.

Operuojant žmogaus kūnu kaip marionete demonstruojamas prisiimtų vaidmenų sąlygiškumas ir pažeidžiamumas. Eidrigevičiaus modelis – atletiškas vyriškis – paklūsta režisieriaus diktatui, karstosi po medžius, rangosi sudėtingomis pozomis. O kaukės – popierinės nosys, nagai, vėduoklės, draperijos ar dėžės – išsaugo modelio anonimiškumą, suteikdamos vaidmeniui metaforišką charakterį.

Raigardo miškas šiose fotografijose – toks pat sąlygiškas sceninis fonas kaip ir tuščia celės erdvė.