Amžinai kviečiantis Bachas

Giedrė Lukšaitė-Mrazkova M. Raškovskio nuotr.

Senoji baroko, Renesanso epochų muzika, nors ir nestokojanti puoselėtojų, ją mėgstančios publikos bei tyrinėtojų, pas mus vis dar kovoja už savo teisę natūraliai įsilieti į koncertinį repertuarą. Išraiškingas jos viešos sklaidos reljefas išryškėja tik protrūkiais, nes dažniausiai yra nustelbiamas populiariausio klasicistinio ir romantinio repertuaro srauto. Kas sąlygoja tokį kontekstą, nepalankų senajai muzikai pilnavertiškai sklisti, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Gal kalta tam tikra atlikėjų standartų inercija, repertuaro spragos ar klišės muzikinio ugdymo procese, neskatinančios daugiau muzikos profesionalų specializuotis, gilintis į šią sritį? Gal trūksta ir oficialių kultūrinių institucijų dėmesio šiai muzikinio paveldo daliai. Tą liudija ir, tarkime, šįmet ekspertų dėmesio (sykiu ir finansinės paramos) nesulaukęs vienintelis tokio pobūdžio projektas – senosios muzikos festivalis "Banchetto musicale". Viena aišku, kad šios muzikos atlikėjų dėka, nors ir retai, bet sukuriamos įspūdingos meno šventės – ir minėtas kasmetinis festivalis, ir pavienės programos. Visa tai ne tik išplečia, pakoreguoja kasdieninės koncertinės praktikos stilistinius orientyrus ar estetinę erdvę, bet ir akivaizdžiai liudija tokios muzikos, kaip dar neišsemto svarbaus istorinio paveldo, funkcionavimo repertuare būtinybę.

Baroko muzikos tekstai jau 15 metų yra Čekijoje gyvenančios lietuvės, Prahos muzikos akademijos profesorės Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos interpretacinio ir pedagoginio darbo pagrindas. Pradėjusi groti fortepijonu, vargonais, vėliau pasukusi modernaus klavesino link, galop ji stabtelėjo prie istorinio klavesino studijų. Pastaruoju metu savo dėmesį ji sutelkė ir į istorinio fortepijono raiškos galimybių paieškas. Kasmet sugrįždama koncertuoti į Lietuvą G. Lukšaitė-Mrazkova savo atradimais ir patirtimi pasidalija su mūsų publika, kartais surengia meistriškumo pamokas, skaito paskaitas akademinėje aplinkoje. Mūsų interpretacinių tradicijų kontekste tokie reti susitikimai ypač brangūs ir vertingi, juolab kad šiai atlikėjai išties būdinga brandžių praktinių ieškojimų ir teorinio išprusimo darna, organiškas individualios interpretacinės atsakomybės bei istorinių šaltinių svarbos suvokimas. O ši patirtis palytėta dar ir Profesorės žmogiškos šilumos. Sistemingas istorinės interpretacijos žinių gilinimas, svarbių J. Matthesono, J.J. Quantzo, Ch.F.D. Schubarto ir kitų senųjų teoretikų traktatų studijos formavo šios muzikės akiratį bei galimybių įvairovės sampratą, o visa tai, pasak jos pačios, atvėrė duris į baroko meno pasaulį ir nurodė tuos takelius, kuriuos prasmingai išvaikščioti muzikantas ne visada pajėgus, jei pasikliauja vien intuicija. Tad praktinis ir teorinis kraitis G. Lukšaitės-Mrazkovos rengiamiems koncertams suteikia tam tikrą prasmingo, išgyvento turinio dimensiją, lydimą nuolatinio atsinaujinimo dinamikos.

Praėjusią savaitę (vasario 13 d.) Vilniuje G. Lukšaitė-Mrazkova pradėjo koncertu Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, talkinama prof. Algirdo Vizgirdos (fleita). Po jo vedė meistriškumo pamokas, skaitė paskaitą apie baroko muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bemaž visi šios atlikėjos pastarųjų metų koncertai Lietuvoje susiję su J.S. Bacho kūryba. "Nuolat atrandu klavesino muzikos repertuare kažką naujo, gražaus, negirdėto, bet, žinoma, visada grįžtu prie Bacho, nes tai yra viskas, tai – visata, užfiksuota gaidose", – prieš keletą metų savo ištikimybę šiam kūrėjui išreiškė G. Lukšaitė-Mrazkova. Ši atlikėja – viena iš nedaugelio, nuosekliai plėtojančių Lietuvoje šio kompozitoriaus kūrybą. Sezoniniuose koncertuose pas mus J.S. Bacho muzika šmėkščioja tik labai fragmentiškai, o dažniausiai taip ir lieka "įšaldyta" mokymosi procese. Žinoma, kalbėdama apie J.S. Bacho kūrybą turiu galvoje ne vien muziką klavyrui, bet ir kantatas, mišias, pasijas, kamerinių žanrų ciklus – šių veikalų interpretacinės tradicijos plėtra pas mus tebėra problemiška.

Vasario 13 d. koncertas, skirtas, be kita ko, ir klavesinininkės jubiliejui pažymėti, buvo pradėtas Sonata fleitai ir klavesinui E-dur, BWV 1035, vėliau skambėjo dar dvi sonatos šiems instrumentams (h-moll, BWV 1030 ir A-dur, BWV 1032). Drauge su fleitos partijos atlikėju A. Vizgirda G. Lukšaitė yra parengusi visą J.S. Bacho sonatų šiems instrumentams ciklą, kai kurios jų išleistos kompaktinėje plokštelėje. Ir anksčiau mūsų scenoje ši klavesinininkė yra parengusi įvairių J.S. Bacho sonatų ciklus drauge su smuikininku Raimundu Katiliumi, altininke Audrone Pšibilskiene, su čekų smuikininke Gabriela Demeterova. Taigi sukaupta šio žanro patirtis – gili, daugiabriaunė, laiko subrandinta. Šių ansamblių klavesino partijai G. Lukšaitė-Mrazkova visuomet suteikia aktyvaus, raiškiai kalbančio partnerio vaidmenį, tad jos interpretuojamas sonatų balsas driekiasi ir kaip polifoninės versmės pagrindas, ir kaip tembrinės draperijos faktūra, ir kaip harmonijos pamatas, ir kaip retorinės išraiškos santalka. Sykiu tai ir dialogui kviečiantis įtaigus interpretacijos matmuo.

Vakaro ašis šįkart buvo soliniai klavesino opusai. Skambėjo J.S. Bacho Tokata fis-moll, BWV 910 ir Partita e-moll, BWV 830. Klavyrinės tokatos žanrui, jungiančiam virtuozišką improvizaciją ir imitacinę techniką, J.S. Bachas skyrė daugiau dėmesio ankstyvaisiais kūrybos metais. Regis, niekada vėliau jis nerašė tokių plačiai išsikerojusių fugų padalų ar gausiomis sekvencijų grandimis nusėtų interliudų. Imdamasi Tokatos fis-moll, G. Lukšaitė pasinėrė į Bacho jaunystės kūrybinės fantazijos srautą, leisdama kūrinio struktūrai prasmingai alsuoti ryškių afektų sąskambiais, sraunių pasažų sūkuriais ar grakščių imitacijų labirintais. Tačiau jau kitokį žvilgsnį – mąslesnį, sukauptesnį – klavesinininkė nukreipė į abi Tokatos fugas jungiančią ilgoką sekvencijų išdailą, šitaip paruošdama klausytojus netikėtai brandžiam kūrinio baigiamajam žodžiui – antrajai fugai. Jos temos branduolyje (chromatinė slinktis žemyn) jau ryškėja vėlyvesnio Bacho didžiųjų polifoninių temų kontūras. Tokį visuomet pirmyn besiveržiantį Bachą ir išgirdome G. Lukšaitės interpretacijoje.

Antrosios koncerto dalies centras – Partita e-moll, 7 dalių ciklas, palytėtas šokio stichijos. Bet ar tik jos? Ryškūs, reljefiški melodijų piešiniai, G. Lukšaitės-Mrazkovos interpretuojami, įgijo teatrališkos raiškos, kviečiančios įsiklausyti į kiekvieną partitos šokį – sceną. Kompozicija žėrėjo judesio, melodijos ar jos ornamentų įtaiga, reikšmingais minties gestais, sujungusiais pavienių dalių savybes į organišką, išbaigtą visumą, atskleidusią neišsemiamus baroko muzikos išteklius. Taigi tąvakar išgirdome Bachą, kviečiantį tolydžio ieškoti naujų, dar nesuvoktų, aspektų, skatinantį skverbtis jo muzikos garsų ir prasmių gelmėn, bandant įspėti jo kūrybos paveikio galias, idant atvertume kintančioje realybėje vis atsinaujinti gebantį jo muzikos balso slėpinį.

"Nežinau ar tokia yra tikroji Mintis, – sako klavesinininkė, – bet tuo tarpu Ji mane pripildo ieškojimo džiaugsmo ir vidinės laisvės."