Teatras Vilniaus mažajam 15
Kovo 3 d. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje vėl bus galima išvysti jau legenda tapusį Rimo Tumino "Vyšnių sodą". Vilniaus mažasis teatras šiuo spektakliu, gimusiu beveik kartu su teatru, pasitinka savo penkiolikos metų jubiliejų. "Čia nebus mirties" 1988 m. savo spektakliu skelbė režisierius Rimas Tuminas ir jo bendraminčių aktorių trupė, po poros metų tapusi bene savičiausiu Vilniaus mažuoju teatru. Pasikliaudamas šiuo kredo teatras išgyveno ir kūrybiškiausius, ir sunkiausius savo metus, o dabar rimtai ruošiasi naujam tarpsniui. Šį rudenį teatras planuoja galutinai įsikurti savo patalpose Gedimino prospekte. Šia proga savo gerbėjams teatras žada jaukią ir įsimintiną šventę, kuri nustebins ne tik premjeromis, bet ir užsienio svečių pasirodymais. Per penkiolika metų Vilniaus mažasis teatras nesukūrė labai daug spektaklių, tačiau kiekvienas jų, kaskart ruoštas kruopščiai ir atsakingai, tapo įvykiu Lietuvos teatro gyvenime. A. Čechovo "Vyšnių sodas", G. Kanovičiaus "Nusišypsok mums, Viešpatie", M. Lermontovo "Maskaradas", N. Gogolio "Revizorius", S. Becketto "Belaukiant Godo", B. Srbljanović "Šeimyninės istorijos", M. Ivaškevičiaus "Madagaskaras" beveik visi šie Vilniaus mažojo teatro meno vadovo Rimo Tumino spektakliai pelnė įvairių apdovanojimų ir užsienio publikos bei kritikos pripažinimą. Vilniaus mažojo teatro spektaklių skiriamasis ženklas ne tik "tuminiškos" režisūrinės priemonės, bet ir nepaprastai raiškūs, improvizacijų žaisme bei išmone žavintys vaidmenys, už kuriuos šio teatro aktoriai Arvydas Dapšys, Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys, Andrius Žebrauskas ir kiti taip pat įvertinti įvairiais apdovanojimais. Prieš keletą metų teatro trupę papildė būrys jaunų aktorių buvusių Rimo Tumino mokinių, ne tik atnešusių į teatrą nutrūktgalviškumo, jaunatviško azarto, bet ir įkvėpusių režisierių naujos teatro kalbos paieškoms. Spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras", kaip ir jame vaidinantys jaunieji aktoriai, ypač Gintarė Latvėnaitė ir Ramūnas Cicėnas, neliko nepastebėti nei žiūrovų, nei kritikos. Kaip tik dėl teatrinės kalbos originalumo labai "lietuviškas" spektaklis jau sugundė Austrijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos festivalių organizatorius. Simboliška, kad po Čechovo ženklu gimęs Mažasis teatras naują savo gyvenimo etapą pradės kitos Čechovo pjesės "Trijų seserų" pastatymu. Ar pasikeitė Čechovas, apie kurį režisierius aktoriams visada pasakoja kaip apie seną bičiulį, po "Vyšnių sodo" praėjus penkiolikai metų? "Čechovas prie mūsų dar labiau priartėjo, jis dar labiau pajaunėjo, tikina R. Tuminas. Dabar atrodo, kad jis reikalauja jaunystės, jaunatviško nežinojimo, sutrikimo. Jis reikalauja pirmapradžio, naivaus, atviro teatrališkumo. Jis pats apsivalo nuo neva "čechoviškų" intonacijų, kuriomis yra apaugęs. Jam reikia humoro, laisvumo, skaidrumo, vaiskumo, švaros, o ne daugiaprasmių pauzių, ne atodūsių, ne slapukavimo." Nuo tariamo "čechoviškumo" apnašų, nuo rutinos režisierius nuolat apvalo ir Mažojo teatro pirmagimį "Vyšnių sodą". Jau penkioliktą sezoną rodomo spektaklio niekaip nepavadinsi muziejiniu R. Tuminas turi savų receptų, kaip išsaugoti lengvą spektaklio alsavimą. Režisierius sako, kad "Vyšnių sodas" išmokė jį nepykti ant laiko. "Mums tik atrodo, kad bėgant metams kažką kaupiame, bet iš tiesų juk tik nuolat prarandam. "Vyšnių sodas" mus mokė neišvengiamybės atiduoti, prarasti, atsisakyti. Tai teatro išmintis." R.B. |