Trumpos atkarpos

"Šviesos tolumoje"

Vokiečių režisieriaus Hanso-Christiano Schmido filmo "Šviesos tolumoje" ("Lichter", Vokietija, 2002) struktūra primena Roberto Altmano filmus: daug personažų, paraleliai rutuliojamos skirtingos jų likimų linijos, kurios taip ir nesusitinka tankioje visus personažus susiejančioje erdvėje ir laike. Tik "Šviesų tolumoje" erdvė gana ypatinga. Tai riba tarp dviejų šalių – Lenkijos ir Vokietijos. Jas skiria Oderis – upė, kurią nuolat mėgina perplaukti nelegalai. Kartu tai ir riba tarp dviejų skirtingų pasaulių. Tie pasauliai nuolat susiduria, tad neatsitiktinai filmo herojais tampa kontrabandininkai, tarptautinio projekto autoriai, vokietė vertėja, nelegaliai vokiečių verslininkui dirbanti lenkė. Tačiau filmui baigiantis galima suprasti, kad ribas peržengti įmanoma, nes skirtingose Oderio pusėse žmonės kenčia vienodai, jie vienodai nori būti mylimi ir laimingi.

Schmidas kuria filmą iš mikroistorijų, kurios yra ir universalios, atpažįstamos (pirmoji meilė, žlugusios verslo iliuzijos ar tėvo noras sukurti dukteriai tikrą pirmosios komunijos šventę), bet kartu ir nulemtos konkrečios vietos ir konkretaus laiko. Schmidas fiksuoja labai svarbų laiką, kai, skambiai tariant, keičiasi Europos ribos ir jos mentalitetas. Žmonės, kadaise atskirti įvairių sienų, pradeda suvokti vieni kitus nebe kaip svetimus, o kaip panašius į save, sprendžiančius tas pačias problemas. Režisierius pasakoja personažų istorijas sėkmingai išnaudodamas savąją kino dokumentininko patirtį – tikroviškas fonas, realistiška scenerija (regis, filmuota tik autentiškuose interjeruose) suteikia kasdieniškoms ir gana banalioms istorijoms svarbų universalumo pojūtį. Su herojais, priverstais kasdien nugalėti įvairius barjerus, palyginti lengva susitapatinti, suvokti jų patiriamą būtinybę žūtbūt prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio.

Vis dėlto net ir tokiame iš skirtingų mikroistorijų nuaustame kūrinyje labai svarbūs lieka aktoriai. Neatsitiktinai bene labiausiai įsimena Zbigniewo Zamachowskio suvaidintas lenkų taksistas Antonis, tapęs savotiška filmo emblema. Aktoriaus meistriškumas, unikalus talentas padėjo iš jam skirtų trupinėlių sukurti ne tik savaip tragišką personažą, bet ir gana metaforišką istoriją. Antonis nori nupirkti savo dukrelei brangią suknelę pirmosios komunijos dienai. Jis imasi visko, kad išpildytų savo pažadą, tačiau jo pastangas padėti ukrainiečių šeimai nelegaliai pereiti sieną vargu ar diktuoja tik troškimas pasipelnyti. Kartu su Antoniu filme atsiranda nesuinteresuoto gerumo tema, kurią savaip plėtoja ir vertėjos Sonjos istorija. Ji taip pat pajunta norą padėti besistengiančiam pakliūti į Berlyną ukrainiečiui. Anapus upės švytinčios tolimos Berlyno šviesos (Frankfurtą prie Oderio nuo Berlyno skiria gal 70 kilometrų) nelegalams yra sotaus, pasiturimo gyvenimo simbolis. Tačiau režisierius rodo, kad gyvenimas Vokietijoje nebūtinai toks, kokį įsivaizduoja nelegalai. Į žiaurias kovas dėl išlikimo įsitraukęs verslininkas Ingas (Devid Striesow) pasmerktas bent jau šįkart pralaimėti.

Tiesa, kartais režisieriaus intencijas vis dėlto užgožia pasakojamų istorijų banalumas ir tada filmas ima buksuoti, klimpdamas politiškai korektiško mąstymo rutinoje. Man regis, taip atsitiko paauglių kontrabandininkų ar jauno vokiečio ir lenkės meilės linijoms.

Tačiau "Šviesos tolumoje" vis dėlto suteikia kitokio (bent jau Lietuvoje) kino pojūtį. Virtualiais žaidimais užsižaidusiame šių dienų kine Schmido pasakojamos istorijos, jo noras paskatinti žiūrovus pajusti autentiškų, nors kartais ir nematomų permainų skonį, yra išimtis. Kasdieniški personažai, kukli jų tikrovė žada ir vertingų žmogiškų atsivėrimų patirtį.

Živilė Pipinytė