Prašau šypsotis, fotografuojame!

Rimaldas Vikšraitis. "Skerdimas". 1982 m.

Gruodžio 16 d. "Gropius-Bau", vienoje svarbiausių Berlyno parodų salių, buvo atidaryta paroda "Prašau šypsotis, fotografuojame! Fotomenas iš dešimties naujų ES šalių". Ši paroda – programos "Dešimties kultūros metai" dalis. Kartu su partneriais ją inicijavo ir organizavo Draugija prasiplėtusios Europos kultūrai skatinti ir Naujojo Berlyno meno susivienijimas. Anot šios draugijos pirmininko Manfredo Eichelio, "Prašau šypsotis" – tai meilus ir nerimtas kvietimas parodos lankytojams. Visiems darbams iš dešimties naujų ES narių būdinga tyli, bet intelektuali ironija". Kiekvienai šaliai atstovavo vienas fotomenininkas: Maltai – Agostino Baldacchino, Vengrijai – Imre Benkö, Čekijai – Františekas Dostįlas, Latvijai – Andrejus Grantas, Slovakijai – Martinas Kollįras, Slovėnijai – Borutas Peterlinas, Lenkijai – Maciejus Skawinskis, Estijai – Martas Viljusas, Kiprui – Ioannis Yerou, o Lietuvai – Rimaldas Vikšraitis. Kiekvienas skirtingos kartos autorius rodė didelę darbų kolekciją – ciklą ar pavienius kūrinius, atitinkančius parodos temą. Visų dalyvių kūriniai – tai ne inscenizuotos fotografijos, bet realioje kasdienybėje pastebėtos dažnai nevalingai komiškos situacijos. "Tai ne į sceną perkeltos humoro kupinos istorijos, bet mūsų pačių komiški pojūčiai, kuriuos mes išgyvename panašiai. Komizmo reikšmė slypi mūsų patirtyje. Šiuo aspektu paveikslai yra tarsi tarpininkai tarp "svetimo" ir mūsų pasaulio. Jie suartina mus su žmonėmis, kuriuos menkiau pažintume racionaliai nei emocionaliai" (Manfredas Schmalreide). Tuo pat metu šie bendrumai neniveliuoja dešimties autorių išraiškos priemonių.

Maltiečio Agostino Baldacchino (g. 1949) išeities taškas – fotožurnalistinės reportažinės fotografijos. Sporto varžybose, statybos aikštelėje ar gatvėje savo dėmesį jis koncentruoja ne į tai, kas reprezantatyvu, bet į geraširdišką juoką sukeliančias akimirkas. Pavyzdžiui, jis pagauna momentą, kai maratono dalyviai prie starto linijos susirūpinę sužiūra į rankinius laikrodžius.

Žymiausias vengrų fotodokumentininkas Imre Benkö (g. 1943) jau keletą dešimtmečių kuria socialinius fotoreportažus, skirtus Budapešto kasdienybei ir šiandien smunkančiam industriniam miestui Ozd. Savo reportažams Benkö pasirenka plataus kampo ir panoramines kameras, daug dėmesio skiria žmonių aplinkos studijoms ir taip sukuria kritišką socialinės situacijos interpretaciją. Čekas Františekas Dostįlas (g. 1938) panašiose situacijose sutelkia dėmesį ne tiek į aplinką, kiek į pačius žmones. Anot kritiko Antono Dufeko, "Dostįlas susijęs su sąvokomis "fotografinis humoras" ir "groteksas"… Jis – vienas iš intensyviai tykojančių "medžiotojų" žmonių pilnose gatvėse. Čia atsiranda ne tik Dostįlo humoristinės nuotraukos, bet ir temų rinkiniai, aštriai analizuojantys socialines sąlygas.

Františeko Dostálo fotografija

Artimą metrams Benkö ir Dostįlui strategiją pasirenka ir jaunesni fotografai – latvis Andrejus Grantas (g. 1955), estas Martas Viljusas (g. 1965), kiprietis Ioanas Yerou (g. 1963), slovėnas Borutas Peterlinas (g. 1974), slovakas Martinas Kollįras (g. 1971) ir lenkas Maciejus Skawinskis (g. 1974). Kurdami fotoreportažus iš provincijos gyvenimo ir kaimo kasdienybės, jie visur randa įdomių siužetų.

Tiesa, jų išeities taškas ironiškesnis nei vyresniųjų kolegų. Martinas Kollįras sako: "Keliauju po Slovakiją ir įsivaizduoju, kad esu svetimoje, egzotiškoje šalyje. Aš noriu šią šalį pats sau atrasti, nes grįžus iš kiekvienos tokios kelionės man lengviau orientuotis savo paties kasdienybėje". Maciejaus Skawinskio kaimo reportažuose kaimo gyvenimas taip pat stebimas miestiečio akimis. "Daugiausia čia kalbama apie iš pirmo žvilgsnio banalius dalykus ir įvykius, vykstančius spekuliatyvių įvykių pakraštyje. Jo paveikslų protagonistai – visai normalūs žmonės kasdieniškoje aplinkoje. Fotografijos darbams tai suteikia ne tik ypatingo autentiškumo, bet ir veiksmo vietos kolorito" (Marekas Grygielis).

Visai kitaip, be ironiškos distancijos, kaimą fotografuoja didžiausio dėmesio parodoje susilaukęs Rimaldas Vikšraitis. Jis atsigręžia į tai, kas kaime slogiausia ir beviltiškiausia – alkoholizmą, skurdą, apsileidimą ir kalba apie tai vaizdais, satyromis. Jis neleidžia mums nusisukti nuo to, ko mes nenorėtume matyti. "Vikšraitis įtraukia mus į tai, kas groteskišku drastiškumu primena blogai inscenizuotą teatro spektaklį. Jis priverčia mus būti vujeristais, kad pažintume gyvenimą tokiomis sąlygomis. Kitas pasaulis. Jau Wegee ir Diane Arbus mus privertė susitaikyti su prievarta, nelaimingais atsitikimais ir ekscesais. Tačiau normalumas ir absurdiškumas gyvenime, regis, yra arčiau nei mes mūsų vaizduotėje juos priešpastatome" (Manfredas Schmalreide (Alexanderis Tolnay).

Šiai netradicinį fotografų žvilgsnį į naujas ES šalis pateikusiai parodai išleistas katalogas, iš kurio ir parinktos šio straipsnio citatos.