Šnipai yra tarp mūsų

"Bičiulis Haris jums linki gero"

Mėgstu skaityti Johno Le Carre romanus apie pavargusius nuo savo žinojimo šnipus. Tai liūdni ir išmintingi herojai. Rašytojas dažniausiai renkasi tas akimirkas, kai jie patiria pralaimėjimą. Regis, po to nieko ir nebegali būti, bet pasirodo, kad tik tada viskas ir prasideda. Herojus ieško tiesos, tačiau galiausiai suvokia, kad daug svarbiau yra tai, ką jis sužino apie save. Tony Scotto filmo "Šnipų žaidimas" (TV3, 16 d. 20.20) atmosfera primena niūrią Le Carre romanų nuotaiką, tačiau, deja, kartu ir įprastą veiksmo kiną. Čia viskas nuspėjama, bet istorija papasakota puikiai, o ją vaidina du geri aktoriai – Robertas Redfordas ir Bradas Pittas. Redfordo herojus – senas CŽV agentas, besirengiantis išeiti pensijon, Pitto – jo globotinis, kuriam šis dėsto šnipų meno paslaptis. Bet globotinis netikėtai atsiduria Kinijos kalėjime, o CŽV nė nesirengia jo gelbėti. Tačiau senasis mokytojas (deja, jau labai senai atrodantis Redfordas) nepalieka jauno šnipo likimo valiai. Daugiau nieko nepasakosiu, nes nenoriu sugadinti žiūrėjimo malonumo.

Aišku, tas malonumas būna visoks ir ne visada jį gali pajusti, ypač jei filmas rodomas naktį, kai traukia jau visai kiti malonumai. Deja, taip atsitiks, nes du įdomiausi ateinančios savaitės filmai bus rodomi vėlų vakarą. Kartais pagalvoju, kad taip televizija rafinuotai tyčiojasi iš savo nevisaėdžių žiūrovų, bet tai turbūt tik mano sąmokslų teorijų prikimštos galvos fantazijos. TV vadovai nesityčioja, jie tiesiog įgyvendina savo ciniškas teorijas, kuriose mums paprasčiausiai neliko vietos. Gal ir gerai? Gal, jei jie pradėtų galvoti ir apie mus, nebematyme nieko?

LTV (19 d. 23.10) parodys dar vieną ankstyvąjį Alfredo Hitchcocko filmą – 1934 m. sukurtą "Žmogus, kuris per daug žinojo" (1956 m. režisierius Holivude pats sukūrė jo perdirbinį). Filmo herojus – paprastas valdininkas, kuris atostogaudamas Šveicarijoje tampa anglų šnipo žmogžudystės liudininku. Nusikaltėliai pagrobia valdininko dukrą, kad priverstų jį tylėti, tačiau šis nusprendžia pats susirasti savo vaiką… Filmas buvo labai gerai sutiktas, režisierių gyrė už lėtą, grėsmingą pirmosios filmo pusės ritmą ir puikiai sudėliotas antrosios detales. Tačiau labiausiai visiems patiko tai, kad filmo herojai, nors yra paprasti žmonės, sudėtingose situacijose elgiasi kaip tikri detektyvai. Hitchcocko dažnai klausdavo, kodėl jo filmuose nėra tikrų detektyvų, tik atsitiktinai nusikaltimo epicentre atsidūrę ir iš jo savarankiškai besikapanojantys žmonės. Režisierius atsakydavo, kad tai susiję su morale. Policininkas visada reprezentuoja teisę ir teisingumą (kaip naiviai tai skamba dabar!), todėl negali klysti. O "atsitiktinis detektyvas" nuolat klysta, pats komplikuoja savo situaciją. Ta proga galima išsamiai parodyti kasdienio gyvenimo papročius, detales. Manau, kad tai būdingas ir anglų literatūros bruožas. Todėl įdomu, kas atsitiko Jameso Lasduno novelei, kurios veiksmą Bernardo Bertolucci perkėlė iš Londono į Romą ("Apgultyje", LNK, 20 d. 22.35). Novelės herojai buvo anglas ir mergina iš Lotynų Amerikos. Filmo herojai yra Romoje gyvenantis anglas pianistas (David Thewlis) ir jo namus tvarkanti pabėgėlė iš Afrikos (Thandie Newton). "Apsuptyje" – gana neįprastas režisieriui filmas. Bertolucci tą neįprastumą aiškina tuo, kad jis buvo kurtas televizijai, jo biudžetas – vos trys milijonai dolerių.

"Apsuptyje" – kamerinis ir tvankus filmas. Atsitvėrę nuo amžinojo miesto šurmulio ir vienas nuo kito, kartu gyvena du dvasiškai ir kultūriškai labai tolimi žmonės. Ji studijuoja mediciną. Praeityje liko sunkūs išgyvenimai, Nigerijos kalėjime kenčiantis vyras. Ponas Kinskis yra užsidaręs savo muzikoje. Fortepijonas jį puikiai atskiria nuo pasaulio. Tačiau savyje užsidariusią Šanduraję pamažu taip pat ima traukti ekzotiškas Bacho ir Mozarto muzikos pasaulis.

Bertolucci pasinaudoja visiškai banalia istorija, pasakoja taupia muzikine fraze, tyla, keistai ištęstu filmo ritmu. Subjektyvi kamera dar labiau pabrėžia personažų požiūrius, ji artėja prie personažų taip pat intensyviai ir baugščiai, kaip jie artėja vienas prie kito. Jie suartės skaudžią akimirką, tad išsipildymas taps ir didžiojo neišsipildymo pradžia.

Be abejo, "Apgultyje" galima įžvelgti dabar madingą skirtingų kultūrų suartėjimo temą. Savaip ją viename interviu suformulavo pats režisierius, sakydamas, kad italai praranda savo gyvybingumą, gimstamumas mažėja, todėl Italiją gali išgelbėti tik imigrantai: "Po dvidešimties metų italų šaknys bus afrikietiškos, kurdiškos, šrilankietiškos. Tai mums suteiks daugiau deguonies." Perskaitęs susimąsčiau, kokios bus lietuvių šaknys po keliasdešimties metų. Kad ir ką sakytų tautinio grynumo šalininkai, manau, jie yra neteisūs. Lietuviai jau pakankamai išsigimė. Gal tikrai reikia šviežio kraujo? Visai nenustebčiau, jei mano proanūkių oda suspindėtų šokoladiniu atspalviu.

Bet, regis, nukrypau nuo televizijos. Tad grįžtu ir šįkart rekomenduoju nepramiegoti gana padoriu laiku rodomo (TV3, 15 d. 21.35) dvi su puse valandos trunkančio kino atsiskyrėlio Terence’o Mallicko šedevro "Plonytė raudona linija" (1999).

Režisierius tobulai susieja apmąstymus apie karą ir kruvinus jo vaizdus, ties gyvenimo ir mirties riba atsidūrusių kareivių istorijas ir bežodį amžinosios gamtos grožį. Filmas, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Jameso Joneso (1921–1977) romaną, nukelia į 1942-uosius, beveik pusmetį užtrukusį mūšį tarp amerikiečių ir japonų už vieną negyvenamą Solomono salyno salą.

Mallickas neišvengiamai provokuoja sunkius ir todėl gana nepatogius apmąstymus apie gėrį ir blogį. Geras tokio kino "priešnuodis" yra sarkastiškas Dominiko Mollio 2001 m. filmas "Bičiulis Haris jums linki gero" (BTV, 16 d. 23.15). Problemomis apsikrovęs Mišelis atsitiktinai sutinka mokyklos laikų draugą Harį. Šis pasirengęs viskuo padėti savo draugui, peržengti bet kokias ribas. Tačiau netrukus fantaziją, gerus norus ir tikrovę skirianti plonytė linija taip pat nusidažo kraujo spalva. Režisierius aiškiai sufleruoja: ne taip baisu, jei tu pats negali išspręsti savo problemų, daug baisiau, kai jas už tave sėkmingai sprendžia kiti.

Jūsų – Jonas Ūbis