Muzika

Šokio lakštingalos giesmei nutrūkus

In memoriam balerinai Aliciai Markovai

iliustracija
Kairėje – F. Ashtono "Les Rendezvous", 1933 m. ("Vic-Wells Ballet" trupė), dešinėje – "Spragtukas" ("Festival Ballet" trupė)

2004 m. gruodžio 2 d. atšventusi 94 metų sukaktį, kitą dieną Bato (D. Britanija) slaugos namuose mirė viena žymiausių XX a. balerinų, pedagogė, repetitorė, paskutinė legendinės Sergejaus Diagilevo trupės "Les Ballets Russes" solistė Alicia Markova. Mažai beliko žmonių, kurie šiandien dar prisimena smulkią penkiolikmetę mergaitę iš Anglijos Lilian Alice Marks, 1925 m. debiutavusią Paryžiuje pavarde Alicia Markova. S. Diagilevo trupės gastrolių metu rodytame pagal Stravinskio-Massinet muziką George’o Balanchine’o sukurtame balete "Le Chant du Rossignol" ji šoko Lakštingalą. Vilkėjo Matisse’o sukurtu vyrišku kostiumu. Paauglė Markova tiesiog sužavėjo publiką.

Lillian Alicia Marks gimė 1910 m. Londone, žydo ortodokso ir airės šeimoje. Ji buvo vyriausia iš keturių vaikų, bet silpno sudėjimo. Tėvai, norėdami, kad duktė fiziškai sustiprėtų ir atsikratytų pilnapadystės, atidavė ją į buvusios Sankt Peterburgo Marijos teatro balerinos Serafinos Astafjevos studiją. Jau tada ėmė ryškėti mergaitės talentas šokiui.

Tobulinti šokį padėjo puikūs meistrai Enrico Cecchetti, Nicholas Legat ir Vincenzo Celli. Ja žavėjosi net Ana Pavlova. Kartą keturiolikmetę Alicią pamatęs pamokoje, S. Diagilevas pakvietė ją į savo trupę. Jis Alicią Marks, kaip ir visus trupės šokėjus užsieniečius, "perkrikštijo" į Markovą. Šokėjos smulkumas, mažas ūgis galėjo būti kliūtis jos karjerai. Todėl iš pradžių ji atlikdavo nedidelius solinius vaidmenis.

Būdama devyniolikos, Markova grįžo į Angliją, dirbo su britų baleto pradininkėmis Marie Rambert ir Ninette de Valois. Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio ji, šokdama Ninette’s de Valois, Fredericko Ashtono ir Antony’o Tudoro baletuose, daug prisidėjo prie britų baleto kūrimosi ir klestėjimo, išpopuliarino baletą D. Britanijoje ir JAV.

1934 m. Markova debiutavo Nikolajaus Sergejevo atnaujintame "Žizel" spektaklyje. Čia sukurtas Žizel vaidmuo tapo jos moto, šokio "autografu" dešimtmečiams. Kaip žvaigždė ji žibėjo ir N. Sergejevo "Gulbių ežere" bei "Spragtuke".

Galbūt daugiau baleto mėgėjų prisimena XX a. 4-ąjį dešimtmetį – derlingąjį britų baleto sezoną, kai Alicia šoko įvairiuose spektakliuose – Fredericko Ashtono "Faēade", "Foyer de danse", Antony’o Tudoro "Lysistrata", Ninette’s de Valois "The Wise and Foolish Virgins", "The Haunted Ballroom" ir kt. Visus vaidmenis ji praturtindavo nepakartojamu individualumu. Labiausiai įsimintini jos 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose sukurti Odetos-Odilijos (ji buvo pirmoji britė, atlikusi šį vaidmenį) ir Žizel vaidmenys.

Mėgstamiausias jos vaidmuo buvo Žizel. Jį, anot kritiko Johno Percivalio, ji atlikdavusi unikaliai. Tad nieko keista, kad ir savo autobiografinei knygai (Londonas, 1960 m.) šokėja pasirinko pavadinimą "Žizel ir aš". Primabalerina puikiai mokėjo interpretuoti klasikinius vaidmenis ("Miegančioji gražuolė", "Silfidė"), subtiliai perteikti šiuolaikiškesnių pastatymų subtilybes. Labiau nei kitoms balerinoms jai buvo būdingas XX a. žiūrovų ypač vertintas "pūkiškas" lengvumas, nežemiškas grožis. Amžininkas Edwinas Denby Markovos šuolių šuorą antrajame "Žizel" veiksme taikliai pavadino "strėlėmis".

Trisdešimt metų Markovos nuolatinis partneris ir kolega buvo Antonas Dolinas. Jų duetas žavėjo atvirumu ir švelnumu. 1935 m. kartu jie įkūrė dvejus metus gyvavusią trupę "Markova-Dolin Ballet". Bet kylantis "Ballet Russe de Monte Carlo" dar labiau tiko jos kūrybos sklaidai.

1938 m. A. Markova debiutavo "Žizel" spektaklyje Amerikoje, pakerėdama žiūrovų širdis bei pelnydama kritikų pagyras. Leonidas Massine’as specialiai jai sukūrė partijas spektakliuose "Septintoji simfonija", "Raudona ir juoda", "Capricio espagnol", "Vienna". JAV trupėje "Ballet Theatre" ji šoko spektaklyje "Pas de Quatre" (Dolino redakcija), Antono Tudoro "Romeo ir Džuljetoje", George’o Balanchine’o "Jeu de cartes" ir kt.

Po Antrojo pasaulinio karo Markova ir Dolinas vėl grįžo į Angliją. Čia jie įkūrė trupę "London Festival Ballet". Vėliau ši trupė buvo transformuota į "English National Ballet" (veikia ir dabar).

1962 m. išėjusi į pensiją ir tapusi Dama Alicia, Markova šokio paslaptis perteikė jaunimui. Ji vadovavo "Metropolitan Opera" teatro baleto trupei, dėstė Sinsinačio konservatorijoje, dirbo repetitore, vedė meistriškumo pamokas įvairiose pasaulio baleto trupėse. Visa tai ji darė visiškai atsidavusi, mokydama daugiau nei vien šokio.

Šokio virtuozei rūpėjo ne tik technika, bet ir charakterių kūrimas, ji keliomis šokio frazėmis sugebėdavo atskleisti veikėjų vidinį pasaulį, keliais rankų judesiais perteikdavo nervingą G. Balanchine’o inteligenciją ar svajingą Michailo Fokino lankstumą.

Šokio menui Markova ištikimai tarnavo beveik iki gyvenimo pabaigos. Dar keletą mėnesių iki mirties ji dėstė šokio interpretaciją. 2002 m. Dominique Delouche sukurtame filme Markova gyvybingai, su jai būdinga gilia išmintimi Paryžiaus "Grand Opéra" baleto trupės šokėjams perteikė choreografines šokio subtilybes.

Be minėtos autobiografijos, balerina parašė atsiminimus "Markova prisimena" (1986 m.). Apie jos gyvenimą ir kūrybą parašyta daug biografijų ir monografijų. Amerikiečių choreografė Agnes de Mille savo monografijoje Markovą vadina žymiausia epochos balerina, o kritikai ir meno istorikai ją tituluoja geriausia šimtmečio Žizel vaidmens atlikėja, baleto ambasadore, pelnytai lyginama su Ana Pavlova. Jos nuopelnai buvo įvertinti aukščiausiais JAV ir D. Britanijos apdovanojimais.

Jūratė Terleckaitė