Mažutis pasaulis mažoje dėžutėje

"Muzikinė dėžutė"

Kai mažojoje "Lėlės" teatro salėje pasirodo trys juodai apsirengę aktoriai, apsikabinę keistas dėžutes, dar neįsivaizduoji, kokius stebuklus tos dėžutės slepia. Tyliai ir nepaprastai jautriai prasidėjęs spektaklis netrukus įsismarkaus, ir ne tik šios, bet ir dar kitos ant ratukų atridentos dėžutės atvers savo paslaptingus pasaulius ir herojus. Taip jauna dailininkė ir režisierė Julija Skuratova supažindina mažuosius teatro žiūrovus su kadaise labai populiaria rusų rašytojo Vladimiro Odojevskio istorija "Miestelis tabokinėje", kuri čia virto atskira teatro dramaturgės Nijolės Andriūnaitės sukurta "Muzikinės dėžutės" pasaka.

Julija Skuratova – viena tų dailininkių, kuriai lėlių teatro pasaulis iki šiol yra stebuklingas. Didesnis ar mažesnis daiktas, regis, turi tiek užslėptų galimybių, kad visoms joms atskleisti neužtektų vieno spektaklio. Iš pažiūros kuklus, neįspūdingas daiktas tik dėl savo metamorfozės, netikėtos transformacijos tampa nepaprastai gyvas ir tikras, pradeda gyventi savo nepakartojamą gyvenimą. Tiesa, tam prireikia aktoriaus rankų ir širdies, tačiau ir pats daiktas – nesvarbu, ar lagaminėlis, ar miniatiūrinis dviratukas – skleidžia kažkokią ypatingą nuotaiką ir nuteikia kažkokiam ypatingam netikėtumui.

Kaip tik tokių netikėtumų daug ir "Miestelio tabokinės" istorijoje, ir "Muzikinės dėžutės" spektaklyje – berniukas patenka į patį muzikinės dėžutės vidų ir klaidžiodamas jos išsiderinusiais mechanizmais ieško reikalingiausios jos dalies. Dėžutė tampa ir viso spektaklio slaptažodžiu, ir raiškiu sceniniu sprendimu. Vis nauja atvežta ir atidaryta dėžutė yra ir vis naujas veikėjas, ir vis kitas istorijos posūkis, nustebinantis dėžutės turinio transformacijomis.

Aktoriai Deivis Serapinas, Almira Grybauskaitė ir Irmantas Jankaitis, pirmosiomis minutėmis nuteikę žiūrovus beveik iliuzionistų seansui, jų akyse iš trijų lagaminėlių-dėžučių čia pat sukuria tris būsimus veikėjus: berniuką, mamą bei tėtį. Viens, du, trys – atsiranda galvutės, rankutės ir kojytės. Visos trys lėlės ir yra tos pačios atsivėrusios dėžutės, kuriose – visas pasaulis: siuvamoji mašinėlė mamai, spausdinimo mašinėlė tėčiui, dviratukas berniukui. Mama pradeda siūti, tėtis spausdinti ir gerti arbatą, berniukas – važinėtis dviratuku. Tačiau svarbiausia, kad visi tie miniatiūriniai niekučiai, kurių tiek daug aplink suaugusiuosius – patys tikriausi, rasti močiutės skrynioje ir puikiai išsilaikę, jie tarsi patys kuria pasakiško tėvų ir senelių laiko atmosferą. Tad nieko keista, kad šioms dviems – mamos ir tėčio – dėžutėms atsivėrus jautiesi patekęs į senų gelsvų fotografijų pasaulį, kai tėtis ir mama dar buvo jauni, mylėjo vienas kitą, kai viskas buvo daug geriau, gražiau, jaukiau... Beje, kaip tik taip turbūt turėjo jaustis ir berniukas, leidęsis muzikinės dėžutės labirintais tik todėl, kad priverstų ją skambėti ir padėtų susikalbėti dabar vien savo reikalais užsiėmusiems ir nuolat besipykstantiems tėvams.

Berniuko kelionė dviratuku, jo susitikimas su varpeliais, plaktukais, voleliu ir spyruokle ir yra ta tikroji spektaklio istorija, kurią įvažiuodami su vis naujomis dėžutėmis pasakoja ir dainuoja trys aktoriai. Jiems pritaria tolėliau įkurdintas ir tarsi į padanges visu greičiu lekiantis traukinukas.

Išties smalsu ne tik laukti atsiveriant kiekvienos dėžutės, bet ir sužinoti, kas iš tikrųjų kaltas, kad varpeliai negali skambėti, plaktukai mušti, volelis suktis, o visa muzikinė dėžutė – groti. Tik susitikęs aprūdijusią spyruoklę, kuri manė esanti niekam nebereikalinga, berniukas priverčia dėžutę suskambėti, o savo tėvams grąžina meilę ir džiaugsmą.

"Muzikinė dėžutė" išties nuteikia nekasdieniškai. Regėdamas visus šiuos išpuoselėtus miniatiūrinius daiktus, matydamas, su kokia meile jie buvo rinkti ir pagal spalvą, skambėjimą, formą taip dėlioti į atskirą pasaulėlį, kad ir akies mirksniu primintų žmogiškas figūras, ir sukurtų senovės iliuziją, kaip jautriai su visais šiais personažais elgiasi aktoriai, kurių beveik nepastebi, pamanai, kad teatre turbūt tik taip ir galima kalbėti apie nostalgiją ir vaikystę, meilę ir jautrumą. Tai spinduliuoja mažoji "Lėlės" teatro salė, kurioje vaikai ir suaugusieji pasijunta kartu kurią stebuklų iliuziją, ir aktorių santykis su savo kuriamais personažais. Atrodo, jog aktoriai šįkart taip susitapatina su savo herojais (varpeliais, plaktukais, voleliu ar spyruokle), kad nebeskiri, ar šie mažučiai daiktai išdidėja iki žmogaus dydžio, ar patys aktoriai sumažėja ir tampa muzikinės dėžutės gyventojais.

Spektaklis trunka vos 40 minučių – gal ir per mažai laiko visus daiktus gerai apžiūrėti, su visais čia pat susigyventi. Kol kas aktoriai turbūt dar patys stebisi dailininkės ir režisierės išmone, dar skuba papasakoti Berniuko istoriją. O norėtųsi, kad tokią pat istoriją pasakotų ir visi mažučiai dėžučių daiktai.