Beatričę Grincevičiūtę prisimenant

Beatričė Grincevičiūtė Nuotrauka iš muziejaus archyvo

Dainininkės B. Grincevičiūtės vardas šiuo metu jau priklauso praeičiai, tačiau tik ta praeitis, kuri daro įtaką dabarčiai, yra verta prisiminti. Beatričės vardas yra neužmirštamas dėl nemažo dainininkės indėlio į mūsų kultūrą. Mūsų scenoje ji įtvirtino kamerinio dainavimo tradiciją. Dainavimo, kuris šiuo metu pasiekė konkursinį lygį, tapo vokalinio meno puoselėtojų atributu. Dainininkės repertuaro diapazonas buvo labai platus. Sukauptuose muzikinių įrašų fonduose randame liaudies ir kompozitorių originalių dainų. Šalia gausaus mūsų kultūros klasikai priklausančio fondo, skirto suaugusiems, plokštelėse įrašyta ir vaikiškų dainelių. B. Grincevičiūtė buvo unikali asmenybė ne tik muzikiniu talentu, bet ir gebėjimu bendrauti. Kiekvienas žmogus jai buvo reikšmingas savo vidiniu pasauliu, todėl dainininkė visad užmegzdavo ir savitą bendravimą. Visada didžiausia vertybe laikiusi bendravimą, Beatričė vertino kiekvieną nuoširdų ryšį. Taip kolegos palaipsniui tapdavo draugais ir nuolatiniais gyvenimo palydovais. Ilgametė koncertinė veikla dainininkę siejo su kompozitoriumi B. Dvarionu, šis dainininkės balsui skyrė savo kūrybos L. Steponavičiaus žodžiais parašytą dainą "Žvaigždutė". Daug koncertuota su aktoriumi Laimonu Noreika, pianiste Halina Znaidzilauskaite, dainininke Vlada Mikštaite. Režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė taip pat buvo viena iš plataus Beatričės draugų rato. Ji apie dainininkę yra sukūrusi filmą "Beatričė".

Bičiuliai išsaugojo šiltus prisiminimus apie Beatričės bendravimą, tapusį sektinu pavyzdžiu. Jos namai buvo atviri kiekvienam, norinčiam pasiguosti ar pasikalbėti apie girdėtą muziką, skaitytą knygą ar įspūdį palikusį paveikslą. Dar ir dabar šviesų dainininkės atminimą puoselėja jos vardo memorialinis butas-muziejus "Beatričės namai" bei jos bičiulių parašytos knygos. Pernai muziejaus knygų lentyną, skirtą Beatričei, papildė dar trys jos bičiulių išleistos knygos.

Bene plačiausio turinio ir apimties yra ilgamečio dainininkės draugo profesoriaus Vlado Žuko knyga "Beatričė Grincevičiūtė", už ją autorius gavo literatūrinę premiją. Tai – dvidešimt septynerius metus su dainininke trukusio bendravimo akimirkos: šeimos šventės, gimtadieniai, pokalbiai vaikštinėjant senosiomis Vilniaus gatvėmis ar dailininko Anatano Žmuidzinavičiaus ir kompozitoriaus Balio Dvariono vilose Palangoje praleistų vasarų akimirkos. Lengvu ir subtiliu dienoraščio stiliumi parašytoje knygoje autorius atskleidžia Beatričės asmenybę.

"1974 08 19, Palanga. Dvi dienas siautėjusi jūra nurimo. Vėl pilna žmonių kopose, paplūdimy. Po pietų su Beatriče klaidžiojame pajūriu. Aš baigiau skaityti Johno Galsworthy romaną "Forsaitų saga". Skaičiau dvi dienas be pertraukos. Daug minčių, daug jaudinančių vietų. Beatričė taip pat šį veikalą baigia skaityti. Dalijamės mintimis – kiekvieno gaila, kiekvienas – Somsas, Iren – savaip teisūs. Sielvartaujame dėl Somso Forsaito ir prancūzės madam Lamont dukters Flerės bei Maiklo Monto nenusisekusių vedybų – jo meilė žmonai be atsako, tai skaudino ir žeidė (Yra skyrius "Maiklas kamuojasi").

Sėdim tilto gale, šiaurės vėjas pučia į nugarą. Beatričė pradeda dainą apie pas mergelę atjojusį bernelį – mergelė jo nemyli, priekaištauja, kad ne savo žirgu atjojęs, ne savo žiedelį padovanojęs. Žodžiai ne kartą girdėti, bet ši melodija reta, labai graži. Sakau, kad tai Maiklas. Beatričei atrodo, kad Maiklas turėjo nevisavertiškumo kompleksą. Aš nesutinku – man atrodo, kad jis buvo labai geras vaikinas, atlaidus kitiems, pasiaukojantis."

Antroji knyga yra Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės "Kas liko laiškuose", apie trisdešimt metų trukusio Beatričės Grincevičiūtės ir tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio privataus susirašinėjimo liudijimas. Ne visi laiškai išliko, tačiau iš knygoje pateiktųjų skaitytojas supras, kokie gražūs ir dvasingi santykiai siejo šias reikšmingas Lietuvai asmenybes.

Knygoje skaitome: "Vilnius, 1979 IX 2. Dėde Juozai brangus, paskutinį kartą kalbėjau su jumis penkioliktą balandžio, per Šv. Velykas. Tai su viršum keturi mėnesiai. O juk pagalvoju apie jus žymiai dažniau. Ypač Palangoje, kur ateidavot į mano mintyną paviešėti. Kai gyvenau pas Gučius, kai eidavau pajūriais pasivaikščioti, tai galvodavau kaip būtų gerai, kad krantu priešais ateitų dėdė Juozas." Ir atsakas: "Kaunas, 1979, rugsėjo 15 dieną. Geroji ir malonioji Bea, smagu buvo skaityti Jūsų gražų, kaip visada ir turiningą laišką. Prisiminiau, kad ir aš kadais pabūdavau jums ranka, kai norėjote kam parašyti. Menu, kokie sklandūs, prasmingi, lengvo humoro paspalvinti sakiniai sklido iš jūsų lūpų – miela buvo kloti juos į popierių. Patiko Jūsų "mintynas" ir "giedrynas", ir kad leisdavot ir man kartais išnirti iš nebūties ir paviešėti tame mintyne."

Laiškai palikti autentiški, autorės papildyti B. Grincevičiūtės ir J. Urbšio biografinėmis nuorodomis.

Trečioji muziejų praturtinusi knyga – Albino Vaičiūno "Ilguva amžininkų prisiminimuose" – skaitytoją nukels į Beatričės tėviškę Ilguvą. "Ilguva man yra šventas, brangus kampas. Iš ten nepaprastai gražūs visi mano vaikystės atsiminimai su muzika ir su gamta, su Nemunu", – sakė dainininkė. Šioje knygoje pateikiami ne tik B. Grincevičiūtės atsiliepimai apie Ilguvą, bet ir dvidešimt straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir Lenkijos periodinėje spaudoje nuo 1858 iki 1969 m. Tai žymių žurnalistų, rašytojų, etnografų, publicistų bei mūsų nepriklausomybės akto signataro J. Basanavičiaus atsiliepimai apie šį nuostabų Lietuvos kampelį, kurį yra aplankiusi ne viena iškili asmenybė: pasaulinio garso pianistas Artūras Rubinšteinas, dailininkai Vaclova Andrioli ir Ferdinandas Ruščicas, profesorius Albinas Herbačiauskas, Peterburgo dvasinės akademijos profesorius kun. Justinas Pranaitis ir dar daugelis kitų garsių žmonių. Straipsniai liudija, kad tuo metu Ilguva buvo uždaras kultūrinis centras, kuriame buvo gyvos namų muzikavimo ir pokalbių apie meną tradicijos. Tuo metu Ilguvos kultūros židinį kurstė dvaro savininkas, B. Grincevičiūtės mamos sesers vyras, garsus lenkų kompozitorius ir smuikininkas E. Mlynarskis.

Mlynarskis buvo vadinamas Lenkijos muzikos karaliumi, nes įkūrė Varšuvos filharmoniją, buvo Varšuvos didžiojo operos teatro ir muzikos instituto pirmasis direktorius ir dirigentas. Profesorius kviesdavosi pas save į Ilguvą pailsėti, pasigrožėti gamta įvairių žmonių. Dabar Ilguvos dvaro beveik nebelikę. Rusena tik viltis atgaivinti senas, bet labai gražias jo tradicijas.

Šiais metais muziejaus memorialinį fondą papildė ir B. Grincevičiūtės dukterėčios Liucijos Grincevičiūtės muziejui dovanoti eksponatai: natos, knygos, indai – daiktai, tapę svarbiu palikimu ne tik muziejui, bet ir jo lankytojams. Juk kiekviena detalė gali tapti itin reikšminga puoselėjant šviesų šios Lietuvai brangios asmenybės atminimą.