Meno kelias – kelio menas

Skulptorius Stanisławas Horno-Poplawskis

Sausio 12 d. Vilniaus dailės akademijos A. ir A. Tamošaičių galerijoje "Židinys" (Dominikonų g. 15) atidaryta Stanisławo Horno-Popławskio (1902–1997) darbų paroda "Meno kelias – kelio menas". Ekspozicijoje pristatoma turiniu ir forma turtinga vieno garsiausių, ilgiausią amžių nugyvenusio lenkų skulptoriaus kūryba. S. Horno-Popławskis – šiuolaikinės akmens skulptūros meistras ir poetas, "amžinasis piligrimas" fizine ir dvasine prasme. Jo jaunystė glaudžiai susijusi su Vilniumi. 1932–1939 m. S. Horno-Popławskis čia gyveno ir dėstė skulptūrą Stepono Batoro universitete. Parodos pavadinimas apibendrina skulptoriaus kūrybą ir biografijos elementus, pabrėžia menininko charizmą bei paslaptingą, laikui nepavaldų jo kūrinių poveikį šiuolaikiniam žiūrovui. Tolimųjų Rytų filosofijoje kelias, be kita ko, reiškia tobulėjimo (virsmo geresniu siekiant užsibrėžto tikslo ir lavinant charakterį) techniką, meną bei procesą. Parodos organizatoriai – Varšuvos Adomo Mickevičiaus institutas, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Sopoto valstybinė meno galerija, Sopoto miesto taryba. Parodos globėjai – Lenkijos ir Lietuvos kultūros ministrai, Lenkijos valstybės, mokslo ir kultūros institucijos (Pamario vaivadija, Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas, Varšuvos nacionalinis muziejus), Lenkų institutas Vilniuje.

Stanisławas Horno-Popławskis gimė 1902 m. liepos 14 d. viename seniausių Kaukazo miestų – Kutaisyje. Jis buvo į Kaukazą ištremto 1863 m. sukilimo dalyvio vaikaitis. Gruzijoje augęs būsimasis menininkas buvo jautrus įkvepiančiam senųjų civilizacijų menui bei gamtos formoms.

Skulptoriaus diplomą S. Horno-Popławskis gavo prieškarinėje Varšuvos meno mokykloje – profesoriaus Tadeuszo Breynerio dirbtuvėse. 1931 m. keliavo po Vakarų Europą – Prancūziją, Italiją ir kitas šalis. 1932–1939 m. dėstė skulptūrą Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. 1932–1935 m. ėjo profesoriaus Bolesławo Bazukiewicziaus, 1937–1939 m. – profesoriaus Henryko Kunos pavaduotojo pareigas, o 1935–1937 m. pats vadovavo skulptūros katedrai. Didelio pripažinimo sulaukė S. Horno-Popławskio kameriniai kūriniai ("Mergaitė su šuniuku") ir monumentalios skulptūros (pvz., vyskupo Bandurskio paminklas Vilniaus katedroje). Skulptorius dalyvavo restauruojant Vilniaus architektūros paveldą (be kitų, Aušros vartus), sukūrė altoriaus figūras Trinitorių bažnyčiai Antakalnyje, figūras bažnyčioms Arnionyse, Rūdiškėse, šv. Jono Nepomuko skulptūrą Trakuose, bareljefą rotušei ir kt. S. Horno-Popławskis priklausė Vilniaus dailininkų draugijai. 1940 m. Horno-Popławskio darbai buvo eksponuoti Kaune surengtoje "Vilniaus meno parodoje". Antrojo pasaulinio karo metais skulptorius buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Oflag II C Woldenberge.

Išėjęs į laisvę, apsigyveno Balstogėje. Čia gimė nemažai jo darbų, tarp jų – garsioji skulptūra "Gerasis ganytojas" Šv. Roko bažnyčiai. Nuo 1946 m. sausio iki 1949 m. rugsėjo, tęsdamas vilnietiškąją meninio švietimo tradiciją, vadovavo Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto Skulptūros katedrai. Vėliau su šeima persikėlė į Sopotą, kur ėjo Valstybinės aukštosios dailės mokyklos Skulptūros fakulteto dekano pareigas, profesoriavo. To laikotarpio S. Horno-Popławskio kūriniai nepaprastai vertinami ir šiandien.

Stanisławas Horno-Poplawskis. "Problema". 1982 m.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje S. Horno-Popławskis, įkvėptas senovinių graikų ir etruskų skulptūrų, naudodamas natūralią lauko granito ekspresiją pasinėrė į formos paieškas. Naujos skulptūros, užėmusios svarbią vietą XX a. meno istorijoje (aukso medalis Florencijos šiuolaikinio meno bienalėje 1969 m., Pirmo laipsnio Kultūros ir meno ministro apdovanojimai 1962, 1965 m. ir kt.), buvo eksponuojamos daugelyje prestižinių užsienio parodų (Paryžiaus tarptautinėje šiuolaikinės skulptūros parodoje 1956, 1961 m., XXXI Venecijos meno bienalėje 1962 m. ir kt.).

1970 m. išėjęs į pensiją, profesorius beveik visą savo laiką skyrė skulptūrai. Tuomet gimė laikui ir vyravusioms meno srovėms nepavaldžios impresionistinės kompozicijos, eksponuotos dažnose autorinėse parodose (1977 m. Varšuvoje, 1978 m. Tbilisyje, 1986 m. Sulmine, 1988 m. Sopote) ir bendrose ekspozicijose (1971 m. Berlyne, 1972 m. Bukarešte, 1974 m. Osle ir Esene, 1985 m. Paryžiuje). 1978–1982 m. skulptorius gyveno Bydgoščiuje. Kartu su žmona Inga Stanisława Popławska surengė daug meninių kelionių – į Kaukazą, Lietuvą, Ukrainą, Izraelį. Kūrė iki paskutinių gyvenimo dienų, nepasiduodamas "gyvenimo rudens" silpnumams. 1996 m. buvo išrinktas Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto, o po metų – Gdansko dailės akademijos garbės daktaru. Iškilmės Gdanske buvo sujungtos su autorinės (paskutinės menininkui gyvam esant) parodos Gdansko nacionaliniame muziejuje atidarymu. Iškilia XX a. meno asmenybe pripažintas skulptorius mirė 1997 m. liepos 6 d. Sopote.

Liko novatoriškos išraiškos (daugiausia akmeninės) skulptūros, įkvėptos senųjų civilizacijų (Egipto, Mesopotamijos) istorijos, Tolimųjų Rytų meno dvasingumo, filosofinio požiūrio į žmogų. Šiuose darbuose užkoduotas nuolat ieškančio menininko nerimas...

Įvairialypė ir gausi Stanisławo Horno-Popławskio kūryba verčia susimąstyti apie pasaulio trapumą ir laikinumą. Vėlyvosios skulptūros ypač nutolusios nuo amžinosios "didybės", jos pulsuoja ties būties ir nebūties, augimo ir nykimo riba. Kartais objektai atrodo "sužeisti" iki pačių gelmių. Senyvas skulptorius sakydavo: "Grįžau prie antikos, tačiau tokios, kokia ji mums rodosi šiandien, o ne tokios, kokia buvo Periklio laikais." Labiausiai jį įkvėpdavo aptrupėję praėjusių amžių paženklinti torsai be galvos ir galūnių, veidai be akių – kabliais nulupti, prikalti prie laivų, o po kiek laiko vėl užkelti ant muziejaus "altorių" frizai. Menininkas rinkdavosi nuo savo pačių svorio susilpnėjusius akmenis ir paženklindavo juos savo nepaprastai jautria ranka. Šių skulptūrų braižas yra labiausiai jaudinantis kūrybos elementas, išskiriantis jas iš kitų meno reiškinių. Amžininkai pripažino Horno-Popławskį šiuolaikinės akmens skulptūros poetu, o meno istorikai – dar ir paskutiniu didžiuoju taille directe technikos meistru. Jo skulptūros išsiskiria unikalia, tik joms vienoms būdinga veido išraiška, praturtinta psichologiniais elementais. Pats menininkas sakė:

"Kuriu meną, kuris nereikalauja komentarų ir ginasi pats, o laikas (ne visada, bet labai dažnai) veikia skulptūros naudai..."

Parodos kuratorė Dorota Grubba