Fredis Kriugeris prieš Kristupą Krivicką

Esu kaltas, labai kaltas, nes visiškai nebežiūriu televizoriaus ir nieko nebegaliu apie tai parašyti. Japonų klasiko Yasujiro Ozu retrospektyva yra tokia neįkainojama vertybė, kad patariu ir Jums, mieli skaitytojai, išlipti iš savo šiltų fotelių, lovų, sofų, kitokių minkštų ir patogių vietų ir pagaliau išsirengti į kiną. Ozu filmuose rasite tą gyvenimo pojūtį, kurio labiausiai stinga šiais barų, spaudos klubų, dviračio žinių (patys pratęsite sąrašą) laikais. Be to, Ozu, skirtingai nei televizijų žmonės, nelaiko žiūrovų debilais, ir tai bent jau trumpam suteikia stiprybės ir ištvermės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Tą stengiasi įteigti ir broliai Coenai. Jų filmą "Didysis Lebovskis" 3 d. 22.20 nežinau kelintą kartą rodys TV3. Filmas įtaigiai pasakoja, kaip amerikiečiai, o kartu su jais gal ir visa žmonija skęsta kvailybėje. Nors "Didysis Lebovskis" buvo sumanytas kaip čandleriško detektyvo parodija, kartais, pamatęs kokią nors kultūros laidą, prisimenu Julianne Moore suvaidintą menininkę, kuri menui kurti naudoja savo vaginą. Tada suprantu, kad vienintelė išeitis yra būti tokiam kaip hipis Lebovskis ir jo draugužiai – amžinas autsaideris, niekas, krūvelė pelenų, kuri telpa kavos skardinėje.

Žinau, kad man nepritarsite, nes esate pavargę ir norite pailsėti nuo kvailų viršininkų, dar kvailesnių Seimo narių ar plėšrios vyriausybės. Man geriausias poilsis visada buvo detektyvas. Siūlau pasinaudoti seniai išbandytu būdu. Tam tiks ir Alano J. Pakulos "Velnio sėkla" (LNK, 4 d. 16 val. ) – senoviškai (gerąja to žodžio prasme) "sukaltas" detektyvas. Senoviškai, nes į pirmą planą iškyla moralinis konfliktas, dviejų požiūrių į gyvenimą susidūrimas. Airių kilmės policininko (Harrison Ford) namuose JAV apsistoja avinėliu apsimetantis IRA teroristas (Brad Pitt), kuris mano, kad dėl švento reikalo galima nužudyti ir žmogų. Panašiai mano ir kito filmo, kuriame teisuolio vaidmenį taip pat kuria Harrisonas Fordas (Philippo Noyce’o "Patriotų žaidimai"), herojai – teroristai. Aš taip pat kartais pasigendu automato, bet, ačiū Dievui, jo neturiu ir neturėsiu. Nesupraskite manęs neteisingai, bet gailiuosi, kad nėra bekraujo terorizmo atmainos, kuri kovotų prieš vis labiau žiniasklaidoje ir realybėje įsigalinčią kvailybę. Sunku net suprasti, ar žiniasklaida gimdo kvailius, ar atvirkščiai.

LNK "Snobo naktis" grėsmingoje tamsoje nufilmuoto Ryčio Zemkausko pavidalu ir dar grėsmingesniu jo balsu šį gruodį siūlo gryną siaubą. Tai taip pat terapijos rūšis, kuri, bijau, labiausiai veikia pačius tos terapijos apaštalus. Briano Gilberto "Susitikimas" (LNK, 9 d. 22.35) – stilingas trileris iš D. Britanijos. Neatsitiktinai būtent čia gimė gotikinės apysakos ir siaubo romano žanras. Filmo herojus, mažo miestelio kunigas (Simon Russel Beale), paprašo savo draugo archeologo (Stephen Dillane) padėti jam ištirti apleistos bažnyčios griuvėsius. Tačiau vis dėlto siaubai parsideda ne tada, o tada, kai archeologo žmona Mariona (ją vaidina viena mėgstamiausių mano aktorių – australė Kerry Fox) automobiliu partrenkia amerikietę (Christine Ricci), o ši praranda atmintį. Amerikietę, kol šiai sugrįš atmintis, Mariona pasikviečia į savo namus, o miestelyje prasideda kraupios mirtys. Jei pažiūrėsite filmą iki pabaigos, siurrealistiški sapnai bus garantuoti.

Tačiau, ko gero, nė vienas siaubas negali prilygti 1984 m. sukurtam Weso Craveno "Košmarui Guobų garvėje" (LNK, 3 d. 23.50). Su šiuo filmu ir jo tęsiniais užaugo kelios Amerikos paauglių kartos, neabejoju, kad jis suformavo ir ne vieno politiko ar kino kūrėjo mentalitetą. Kartais pagalvoju, kad gal ir geriau Fredis Kriugeris, o ne Kristupas Krivickas, bet šaukštai jau po pietų.

Žinoma, yra dar vienas, daug linksmesnis terapijos būdas – erotika. Jos popsiniu simboliu ilgai buvo Madonna, vaidinanti Johno Schlesingerio filme "Mano geriausias draugas" (BTV, 6 d. 21.20). Jos herojė pastoja nuo savo geriausio draugo homoseksualo. Kažkodėl galvoju, kad taip atsitinka tik Holivudo pasakose. Manau, Jums, mieli skaitytojai, nereikia aiškinti, kad amerikiečiai seksą (kaip, beje, ir politiką) suvokia gana iškreiptai. Todėl, jei pasiilgote pasakojimų apie meilės qui pro quo, siūlyčiau atkreipti dėmesį į prancūzo Bruno Chiche’o komediją "Barnis ir jo maži nesklandumai" (BTV, 6 d. 15.05). Filmo herojus yra biseksualas. Jis turi žmoną, meilužę ir meilužį. Visi trys nieko nežino vienas apie kitą, bet artėjant Barnio gimtadieniui sugalvoja tokią pat dovaną – bilietą į Veneciją. Barnis nusprendžia vykti su žmona, o kitus bilietus grąžinti siuntėjams. Kyla daugybė nesusipratimų. Moralas greičiausiai būtų toks: niekada negrąžinkite bilieto, jei galite triskart arba trise pabūti Venecijoje. Arba visai nevažiuokite. Filme laukia susitikimas su niekad nepabostančiais aktoriais Fabrice’u Luchini (man jis pirmiausia asocijuojasi su dievinamo Erico Rohmero kinu), Nathalie Bay, Marie Gillain ir lietuvišką pavarde turinčiu Serge’u Hazanavičiumi.

Man regis, filmas rodo, kaip svarbu turėti galimybę pasirinkti. Būtų gerai, kad tai suprastų ir lietuviškų televizijų bosai.

Jūsų – Jonas Ūbis