Septyneri metai Tibete

Heinrich Harrer. Septyneri metai Tibete. Vilnius, leidykla "Kronta", 2004, 351 p. 2000 egz.

Leidyklos "Kronta" išleista alpinisto, rašytojo ir geografo Heinricho Harrerio knyga "Septyneri metai Tibete" siūlo pasakojimą apie svajonių išsipildymą. Dar berniūkštį Harrerį viliojo tolimi nežinomi kraštai, o jo mylimiausi herojai buvo Alexanderis Humboldtas ir legendinis Azijos tyrinėtojas Svenas Hedinas. Gimtojoje Austrijoje buvo gausu kalnų, tad savo jaunystės dienas Harreris leido slidinėdamas (1936 m. buvo pakviestas į Austrijos olimpinę rinktinę) arba karstydamasis po uolas. "Trankydamasis tarp uolų ir ledynų, jis įgijo tokią sportinę formą, kad jokia stati kalnų viršūnė neatrodė neįveikiama".

Harreris puoselėjo svajonę įkopti į Himalajus. Svajonėms išsipildyti dažnai trukdo socialinė padėtis, biurokratija ir vidinės kliūtys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą patekti į Himalajus buvo nepaprastai sudėtinga: turėjai arba būti itin turtingas, arba dirbti valstybinėje Indijos tarnyboje (t.y. būti gimęs indu). Tačiau Harrerio būta atkaklaus, ir galiausiai jam nusišypsojo fortūna.

Svajonė pradėjo pildytis 1939 m. Jis buvo pakviestas dalyvauti vokiečių rengiamoje ekspedicijoje į Nanga Parbato (8125 metrų aukščio viršukalnę). Harreris metė darbą kine (tuo metu jis filmavosi filme apie slidinėjimą) ir išvyko į Indiją. Čia ir prasideda knygos pasakojimas.

Eidamas savojo tikslo link Harreris patirs nemaža sunkumų. Nelauktai paaiškės, kad prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Harreris kartu su kitais ekspedicijos dalyviais pateks į internuotųjų stovyklą (Indija tuo metu buvo Anglijos kolonija). Tačiau iš stovyklos jis pabėgs ir kartu su kitu ekspedicijos dalyviu Peteriu Aufschnaideriu nuspręs keliauti į paslapties gaubiamą (užsieniečiams uždraustą) kraštą – Tibetą, į jo sostinę Lhasą.

Harrerio neįbaugino kelią pastojusios kalnų keteros, plėšikai, lokiai ir Tibeto valdininkų biurokratija. Tuometinis Tibetas buvo uždara šalis, užsieniečiai paprastai negaudavo leidimų įvažiuoti į ją. Tiesa, 1904 m. į Lhasą buvo patekusi anglų ekspedicija, bet nuo to laiko apie Tibetą pasaulio nebuvo pasiekusi jokia žinia. 1945 m. gruodžio 31 dieną Harreris savo dienoraštyje užrašo: "Sunkios sniego pūgos su rūku (pirmas mūsų matytas rūkas Tibete). Temperatūra maždaug 30 laipsnių šalčio. Tai sunkiausia iš visų žygio dienų. Krovinys nuolat slydo nuo jako, o jį taisydami vos nenušalome rankų. Mes beveik pasiklydome, todėl apie du kilometrus turėjome grįžti atgal. Vakarop pasiekėme Njacango stovyklą, kur stovėjo aštuonios palapinės. Vienoje buvo apsistojęs vietos valdininkas su šeima, jie mus draugiškai priėmė." Su jaku Arminu (kurį vėliau teks išmainyti į arklį), be alpinistinės įrangos, skurdžiai maitindamiesi Heinrichas Harreris ir Peteris Aufschnaideris pasieks Tibeto sostinę Lhasą.

Knygos autorius buvo pirmasis europietis, kurį iš arti pamatė tuo metu dar paauglys Dalai Lama. Harreriui tuomet ėjo trisdešimt septintieji, bet Jo Prakilnybei jis atrodė tikras senis – daugeliui tibetiečių "geltoni" plaukai (Harreris buvo austras, taigi šviesiaplaukis mėlynomis akimis) reiškia senyvą amžių. Be to, Tibeto valdovas, pamatęs ant Harrerio rankų augančius plaukelius, tarė: "Heinrichai, tu plaukuotas kaip beždžionė!" Sąsajų su beždžionėmis, tiesa, turėjo ir pats Dalai Lama – pasak legendos, "tibetiečiai yra kilę iš Avalokitešvaros jungties su pikta moteriška dievybe. Pats Avalokitešvara prieš šią jungtį buvo pasivertęs beždžione, o Dalai Lama yra laikomas šios dievybės įsikūnijimu". Savo memuaruose Harreris teigia, kad šis momentas tapo ilgos draugystės pradžia.

Knyga "Septyneri metai Tibete" parašyta skurdžia penktojo dešimtmečio kalba (baigta rašyti 1952 m.), tačiau ji svarbi ne literatūriniu požiūriu. Joje dokumentiškai atsispindi paskutinieji Tibeto nepriklausomybės metai, daug Tibeto religijos, politikos, žemės ūkio, kultūros ir medicinos aprašymų.

Harreris visuomet su savimi turėjo fotoaparatą "Leika". Knygą dabina, ko gero, vienintelės to meto Tibeto gamtos ir žmonių fotografijos. Fotografuojamų objektų atžvilgiu justi pagarbus autoriaus susižavėjimas, šį jausmą liudija ir meniški nuotraukų aprašymai: "Susikaupęs Tibeto valstybės orakulas prieš pat transą, kurio metu jo kūną užvaldo konkreti dievybė, atsakinėjanti į vyriausybės atstovo klausimus", "Vienuolis su vienuolyno šunimi", "Atsigręžęs į miestą vienuolis nuo medicinos mokyklos stogo ant Čagporio ledkalnio trimituodamas skelbia vidurdienį" ir kt.

Knyga apie Tibetą Lietuvoje nėra pirmoji kregždė. Prieš keletą metų išleistose publicistinėse knygose "Ištremtas Tibetas" ir "Prarasta pažadėtoji žemė" į šį kraštą skaitytojo akį stengėsi atgręžti Jurga Ivanauskaitė (beje, ir akcijomis prieš Kinijos ambasadą Vilniuje). Ivanauskaitės knygos tyrinėja dabartinę okupuoto Tibeto situaciją bei tibetiečių gyvenimą egzilyje, o Harrerio memuarai yra vienintelis europiečiams prieinamas ikiokupacinio Tibeto aprašymas.

Tad "Septyneri metai Tibete" atlieka ne tik švietėjišką ar kelionių vadovo funkciją. Ji svarbi kaip ženklas, liudijantis Kinijos okupacijos nenaudai. Šiuo metu Harrerio aprašyta Lhasa (po penkiasdešimties kinų okupacijos metų) atrodo tik kaip nostalgiškų prisiminimų miestas. Kinijos komunistinis režimas išžudė 1,5 milijono tibetiečių, Tibete kinai atlieka branduolinius bandymus ir laidoja toksines medžiagas, be to, šalis intensyviai apgyvendinama kiniečiais. Šiandieniniai keliautojai dažnai pastebi, kad Tibeto peizažas kartais primena mėnulį (iki 1985 m. kinai iškirto 2442 mln. kubinių metrų medienos).

Praėjus keturiasdešimt penkeriems metams po Harrerio knygos pasirodymo režisierius Jean-Jacques Annaud pastatė to paties pavadinimo filmą.

Šarūnas Monkevičius