Ar menininkams tenka gintis?

Marija Teresė Rožanskaitė. "Saris". 2004 m.

Meninė kūryba ir militaristinės intencijos tradiciškai atrodo nesuderinamos. "Arkos" galerijoje lapkričio 17 – gruodžio 3 d. vykusioje parodoje "Menininkas ir jo ginklai" mėginta (auto)ironiškai sugretinti meninę kūrybą ir "ginklavimąsi", parodyti šiuolaikinio meno pasaulio atstovo gynybos priemonių arsenalą.

Šmaikštus parodos pavadinimas implikuoja keletą skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių temos variacijų. Viena jų byloja apie klasikinį menininko įvaizdį dabartinėje vartotojų visuomenėje: menininkas – romantiškas, kartais tragiškas ir truputį juokingas herojus, autsaideris, priverstas viešai ginti savo veiklos prasmingumą, profesijos prestižą. Priimdami parodos kuratorių pasiūlytas žaidimo taisykles, į menininką galėtume pažvelgti ir iš kitos pusės – galbūt tai ypatingas pilietis… Negana to, jo veikla yra unikali ir nepakartojama, tad jis išdidžiai atveria masėms savo kūrybines galias, kitaip tariant, ginklus. Taigi, ar parodos dalyviams ir kitiems menininkams reikia gintis? Nuo ko ir kokiais ginklais?

Projekto organizatoriai V. Aničas ir G. Piekuras subūrė gana margą menininkų konglomeratą – ne tik skirtingų kartų, bet ir įvairiausių meninės raiškos formų atstovus. Galbūt dėl šios priežasties darbai čia labai skirtingi, nelengva sugretinti kelių menininkų reakciją į pasiūlytą temą. Tragikomiški kalėjimo kasdienybės vaizdai A. Valiaugos fotografijų cikle "Zona" (1996 m.), ironiška antropomorfiško pavidalo A. Ališankos stovyla ("Žmoglentė", 2002), laukinio gaivališkumo kupina K. Vasiliūno nuogalė ("Be pavadinimo", 2004) įkūnija sveiką kritišką menininko savistabą ir žvilgsnį į pasaulį. Nuo šio požiūrio nedaug tenutolę V. Aničo kūriniai. Paties pagamintomis plytomis autorius tiesiog atitvėrė vieną galerijos kamputį, paversdamas jį "Mažąja kinų siena" (2004). "Gynybinėje" sienoje palikta anga, skirta atremti priešo puolimą, tyliai pasislėpus už saugaus mūro. Šią sieną galime vadinti ne tik menininko laikysenos, bet ir žmonių santykių plačiąja prasme metafora. E. Pakalka savo tapybos darbe "Plienas ir geltona migla" (2004) pasitelkia itin ekspresyvią spalvinę, linijinę išraišką ir mišrią stilistiką, menančią nežemiškomis galiomis apdovanotų šiuolaikinės animacijos herojų – antžmogių įvaizdžius, ryškiaspalvius sovietinių šaudyklų taikinius etc. Čia taip pat, tik kitomis priemonėmis, šmaikštaujama karingo homo sapiens charakterio tema.

Parodoje neapeinamas ir moteriškas karingumas. Šį pasiūlytos temos aspektą gana taikliai interpretuoja V. Sevrukienės asambliažas "Ginklai" (2004) – žaismingai vienas į kitą atstatyti pistoletai. Pagrindinė kūrinio medžiaga – plastikiniai ir metaliniai liemenėlių, korsetų segtukai. Taigi specifinė, rafinuota moteriška gynyba transformuojama į vyrišką, grubios formos ginklą. Daili mergina agresyvia amzonės išraiška, apvilkta plazdančiu kamufliažo raštais išmargintu drabužiu, iš po kurio švysčioja puošni moteriška suknelė – V. Leonavičiūtės-Insodienės fotografijų modelis ("Maskuotė I", "Maskuotė II") – taip pat apeliuoja į moteriškumo stereotipų banalumą.

Aktyvia stebėtojo akimi siurrealistiškai į pasaulį žvelgia Dž. Katino videokameros objektyvas ("Aukštyn žemyn", 1997). Septynių minučių trukmės filmas filmuotas kamera, prie kurios pritvirtintas teisėsaugos pareigūnų naudojamas daiktas, primenantis veidrodėlį su ilga rankena, skirtas ieškoti sprogmenų (pvz., pritaisytų po automobiliais). Taip vienu metu atsiranda keletas intriguojančių žiūrėjimo taškų – tikrasis, t.y. esantis kameros akiplotyje, ir atsispindintis veidrodyje. Toks žvilgsnio dubliavimas, galimybė vienu metu stebėti skirtingas sferas sustiprina saugumo pojūtį. M.T. Rožanskaitė, instaliacijoje "Motinos Teresės saris" (2004) pasitelkdama aliuzijas į šventosios atributus, primena bendražmogiškų vertybių svarbą.

Abstraktesnius parodos dalyvių kūrinius sunkiau pririšti prie "menininko ginklų" idėjos. Iš piešinių ir erdvinių objektų sudaryta G. Piekuro kompozicija "Skeveldros" (2004), V. Dubausko abstrakčios gestiškos tapybos kūrinys "Ore" (2004) kalba ekspresyviomis, lakoniškomis formomis. Taigi autonomiškumas, individuali kūrybos maniera – taip pat vienas svarbesnių menininko "ginklų".

Grupinėje parodoje neišvengta atsitiktinių, nuobodokų, banaliomis metaforomis paremtų kūrinių. Apmaudu, kad ne visi menininkai savo darbuose apskritai mėgino ieškoti santykio su pasiūlyta projekto tema. Taip pat keista, kad, nors tema iš esmės socialinė, tokių darbų buvo pateikta palyginti nedaug. "Menininkas ir jo ginklai" – tai veikiau diskusija apie įvairias meninės kūrybos strategijas nei apie unikalių gynybos, savisaugos priemonių įvairovę.