Apie virpančią ramybę, siautulingą erotiką ir meno aristokratus

Vilmantas Marcinkevičius. "Neįšventinta šventoji". 2004 m.

Galerijoje "Vartai" išdykauja įspūdingų kontrastų paroda, nepaliekanti abejingų. Netikėta ir gan įžūlu (bet, pripažinkim, ne mažiau žavu) lankytoją, nurimusį prie subtilių monochrominių Audriaus Gražio abstrakcijų, sviestelti į salės gilumą, kur šėlioja ir spalvų fejerverkus laido Vilmanto Marcinkevičiaus tapyba. Dvi erdvės, du skirtingi pasauliai – ramybės ir siautulio. Tarp abiejų menininkų ir jų sukurtų darbų galima rasti daugiau skirtumų nei panašumų. Pagrindinis juos vienijantis dalykas yra tai, kad jie abu – talentingi savo dailės krypties profesionalai: A. Gražys – abstrakcionistinės, V. Marcinkevičius – neokspresionistinės. Negana to, jie – universalūs, nes nesitenkina viena meno kalbos forma, t.y. tapyba: A. Gražys kuria šmaikščias vaizdo ir garso instaliacijas, erotiškus ir ironiškus objektus bei skulptūras, o V. Marcinkevičius savo ruožtu piešia, kuria koliažus, fotoprojektus, tapo kūnus, yra paragavęs ir drabužių dizainerio duonos (su dizainere R. Strazdaite sukūrė kolekciją "Dievybės, surenkančios žaislus"). Ką čia slėpsi, abu menininkai – itin spalvingos asmenybės, dažnai rengiančios parodas ir šluojančios apdovanojimus (įvairius prizus ir siurprizus) ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: D. Britanijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Švedijoje, Portugalijoje ir t.t. Dabar turime puikią progą aplankyti šių menininkų duetą "Vartų" galerijos parodoje, kurią galima apibūdinti vienu sakiniu: "Sveiki atvykę į kontrastų šalį!" (arba "Iš serijos "Alisa stebuklų šalyje") Ką gi, pradedam. Show must go on.

O pradėsiu nuo ramybės (šį artą) arba meditatyvaus abstrakcionizmo esteto Audriaus Gražio (nors, peržiūrėjęs intensyvių spalvų ankstesnius darbus su daugybe smulkių formų pėdsakų, nustembi: ir iš kur gi tie ramybės klodai šiame cikle?). Čia vyrauja itin minimalios abstrakcijos, muziką skleidžia ne spontaniški potėpiai ir ekspresyvios spalvos, o subtilus monochrominis (toks rudeniškas) koloritas. Visas kūrinio krūvis tenka spalvoms ir sutramdytų linijų erdvėms. Horizontalių ir vertikalių linijų harmonija, besidriekianti į begalinius tolius, primena redukuotus gamtovaizdžius, kuriuos gali išvysti važiuodamas traukiniu – tarsi išgryninti, be jokių nereikalingų formų ar siluetų dangaus, laukų, miškų vaizdiniai. Tolimi ir artimi horizontai. Pasiekiami (kartais tik svajonėmis) ir nepasiekiami toliai. Ramybė, sklindanti iš A. Gražio abstrakcijų, kurias sudaro pasikartojančios plastiškos linijos, nevirsta pilka monotonija, kadangi gyvybės ir judesio suteikia tarsi tyčia nutekėję, nuvarvėję dažų lašai, švelniai ir jautriai keliaujantys iš vieno linijinio horizonto į kitą. Bedaiktė tapyba. Čia žaidžiama spalva ir nuotaika. Čia, kitaip nei kituose menininko kūriniuose, nerandi nesvarumo būklėje plūduriuojančių tapybinių formų užuominų, gulančių ant drobės lyg chaotiškas ornamentas, kurį plonų linijų tankumynai kartais slepia, o kartais – ne. Šiame cikle viešpatauja meditacinis pradas: gali stovėti ir medituoti apie šiapusybę ir anapusybę, būties slėpinius, nesibaigiantį laikinumo ir amžinybės konfliktą. Kuo mažiau ženklų ir nuorodų, tuo didesnės erdvės atsiveria interpretacijoms, laisvam minčių tekėjimui drobės paviršiumi, vis naujiems atspalvių niuansams, prasmėms ir reikšmėms. Galima teigti, jog A. Gražio abstrakcijos – kultūringos, suvaldytos. Racionalumo ir iracionalumo derinys. Tapyba, išgryninta iki pirmapradžio švytėjimo, sklindančio iš paveikslo gelmės. (Gal tokia neapčiuopiama, lengva ir skaidri būtų žmogaus siela, jei kas išviliotų ją iš tamsaus narvo – kūno? Kas žino...) Įsielinti darbai. Pasikartojančios plastiškos horizontalios linijos savotiškai hipnotizuoja – atsargiai! – taip galime įklimpti į ilgalaikę ramybę. (Argi mokėtume gyventi ramybės būsenoje šiame judesio ir stresų amžiuje? Abejoju...) Menininko A. Gražio abstrakcijose nėra sąvokos "pabaiga", tik nuolatinis vyksmas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos – daugiasluoksnės linijos, nusidriekiančios už drobės į begalybę, tarsi susiliečia, įgydamos trečią dimensiją. Mistiniai laiko tiltai tarp ten ir čia. Migruojantys, vienas kitą dengiantys spalvų plotai ir pasiklydusios mintys. Ar galima, ar įmanoma šį ciklą pavadinti dvasingu? Manau, kad taip, nes kaip kitaip įvardyti tą keistą švytėjimą, tą filosofinių ieškojimų ir paslaptingos ezoterikos sintezę menininko kūriniuose? Tiesiog dvasinga ir nežemiška – lyg A. Gražys būtų ne šios planetos alchemikas.

Audrius Gražys. "Toliai". 2004 m.

Kol visai nenugrimzdome į kitų dimensijų paieškas, siūlau grįžti į žemę ir iš ramybės būsenos nerti į patį šėlsmo ir siautulio centrą – Vilmanto Marcinkevičiaus tapybą. Galite pasijusti tikrais nuotaikų ekstremalais: juk nelengva iš vieno kraštutinumo pulti į kitą – šėliojimo, erotikos, smurto, agresijos, džiaugsmo ir kitų malonumų bei nuodėmių pasaulį. "Sveiki sugrįžę į pirmykštę žemę!" – norisi sušukti atsidūrus kitoje "Vartų" galerijos salėje, kur karaliauja ir krykštauja didžiulio formato V. Marcinkevičiaus drobės. Menininkas, kaip visada, kuria savaip ironiškai mitologizuotą pasaulį. Čia ryškiame fovistiniame fone, knibždėte knibžda padarėliai deformuotais žmogaus kūnais: kažkokie gyvažmogiai, plėšrios ir godžios būtybės su stipriais pirminiais instinktais – erotika, smurtu, šėlsmu ir lašeliu beprotybės. Visa laukinių aistrų, jusliškumo, emocingumo puokštė. Kūriniuose vyrauja hedonistinė nuotaika, trykšta erotiniai purslai (net iš savaip transformuotų biblinių siužetų). Tačiau kur ne kur išnyrantys gigantiški mėlynieji angelai šventės siautuliui suteikia tam tikros rimties ir sakralumo. Tuomet jau nebegali teigti, jog nesvarumo būklėje išdykaujantys padarėliai – be proto ir sielos. Turi ir jie savo angelus sargus, bandančius prisibelsti į jų šviesos gelmes. Spalvoti ir judrūs padarėliai primena pirmuosius Ievos ir Adomo palikuonis, nusviestus į žemę po didžiosios nuodėmės. Jie – prarastojo rojaus vaikai, besiblaškantys aistrų, nuodėmių ir uždraustų malonumų soduose. Iš tiesų jie – tai mes, kokie buvome prieš begalybę metų. Beje, ir likome, tik užsiauginę stiprius civilizacijos šarvus. O kas po jais? Maži klykiantys laukiniai padarėliai.

V. Marcinkevičius priklauso neoekspresionistinės krypties atstovams ir yra pakrikštytas "naujojo laukinio" vardu. Šiuolaikinio meno džiunglėse nė kiek nemažiau jam tiktų ir "naujojo Tarzano" etiketė. Ryškios fovistinės spalvos (fonas – mėlynas, kūnai – aitriai geltoni ir ryškiai raudoni) ekspresyviai liejasi, taškosi, trykšta, blaškosi, klojasi sluoksnis po sluoksnio ant drobės paviršiaus. Spalvos, linijų plastika, siužetai atsiduoda gaivališkam siautuliui – ritualizuotoms dionisiškoms apeigoms, Kaligulos orgijoms, Sodomos ir Gomoros beprotybei. Nėra jokios civilizacijos, suvaržymų, racionalumo – alogiškus siužetus lemia iracionalus V. Marcinkevičiaus kūrybos pradas. Menininkas kuria savo džiaugsmingą ir baugų mitologinį pasaulį, kuris pasislėpęs koegzistuoja kažkur tarp dangaus ir žemės: dangaus sferos pasiekti V. Marcinkevičiaus gentainiams neleidžia juos stipriai apraizgę nuodėmių tinklai, o žemės – nuolatinė nesvarumo būsena ir alogiški siužetai, vyniojami specifinėje neatpažįstamoje erdvėje. Vilmanto darbai, švelniai tariant, pritrenkia: spontaniška gesto jėga, dideli formatai, akiplėšiškas koloritas, ironiški ir įžūlūs siužetai. Tiesa, ironiškumo ir kandumo šioje parodoje kiek mažiau nei kitose. Čia dominuoja erotiški tamsiaodžių merginų atvaizdai, drobėse nutūpę mėlynųjų angelų šešėliai. Bene ironiškiausias šios parodos darbas (jau susilaukęs žiniasklaidos dėmesio) vadinasi "Kultūros atašė ir kuratorė". Ryškiai raudoname fone (aliuzija į raudonųjų žibintų kvartalą) gašliai įsitaisiusios dvi pusnuogės moterys, tarsi prostitutės, laukiančios klientų. Manau, komentarų nereikia...

Šiuo metu V. Marcinkevičius yra visuotinio žiniasklaidos dėmesio centre ir pelnytai tituluojamas "karališkuoju dailininku" (turbūt jau visi girdėjome netrukus lietuviška legenda tapsiančią istoriją apie tai, jog menininkas tapė Danijos karališkąją šeimą). O kodėl gi dar kartą nepasidžiaugus, kad jam vieninteliam iš Lietuvos menininkų buvo suteikta tokia garbė ir atsakomybė? Sveikinam!

Menininkas A. Gražys savo nuopelnais jam taipogi nenusileidžia – jis vienintelis iš Lietuvos menininkų yra gavęs Portugalijos respublikos prezidento Jorge Sampaio apdovanojimą – Nuopelnų ordiną (Karininko kryžių). Už ką? Atsakymas paprastas ir aiškus – už gerą meną. Irgi sveikinam!

Kadangi V. Marcinkevičius vadinamas "karališkuoju dailininku", A. Gražiui, manau, tiktų abstrakcionizmo aristokrato titulas, ypač pasižvalgius po jo elegantiškus, subtilius, santūrius "Tolius". Taigi, sveiki atvykę į dviejų talentingų ir žymių menininkų kontrastų pasaulį. Rinkitės pagal nuotaiką – ramybę ar siautulį. O gal abu kartu?