"Kas nors neįprasta" įprastai

Rokas Pralgauskas. Iš ciklo "Atstumas". 2004 m.

Vilniaus "Prospekto" galerijoje atidaryta trylikos jaunųjų fotografų paroda "Kas nors neįprasta". Parodos kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė siekė atrasti naujai, įdomiai ar tiesiog kitaip kalbančius fotografus. Velniško skaičiaus 13 magija, parodos pavadinimas – jauni menininkai kūrė smagios, viliojančios parodos viziją. Iš jaunų visada tikiesi kontroversiškų, įžūlių, seksualių ar netikėtų darbų. Ir į šią parodą ėjau laukdama jaunatviško siautulio, erzelio ir intriguojančių kūrybinių sprendimų.

Tačiau jaunieji fotografai "pasikuklino" fiksuodami (ne)įprastą gyvenimo rutiną. Vieni klaidžiojo po varganos buities interjerus, kiti impulsų ieškojo kelionėse, treti tiesiog nusprendė pažaisti šiuolaikinių technologijų teikiamomis galimybėmis, asociatyvinėmis linijomis ir prasmėmis, pernelyg nesigilindami į tai, ką fotografuoja. Beje, paroda– vėl atgaivinta senosios "Debiuto" parodų tradicijos idėja.

P. Coehlo labai gražiai įvardijo rutinoje paskendusio žmogaus būseną – kartėlis. Nesinorėjo tikėti, kad apsilankymas jaunųjų parodoje taps dar viena kartėlio prisodrinta diena. O fotografijos "kalbėjo" švelniai, su vos pastebima neįprastumo doze, tarsi bijodamos išsklaidyti rimtį ir kasdienio gyvenimo nuobodulį. Griežtai struktūruota kompozicija ir spalvingi chaotiški interjerų vaizdai Joanos Deltuvaitės fotografijose priminė Artūro Valiaugos kūrybą, jo fiksuota skurdą, prastą skonį, eklektiką. J. Deltuvaitė žaidžia buities fragmentais, juos sudėlioja į stačiakampiais suskirstytą kompoziciją. Taip vyraujantis buitinis chaosas fotografijose virsta tvarkinga fragmentuota erdve.

Visai kitaip buitį fiksuoja Rokas Pralgauskas. Jo fotografijose derinama spalvota ir nespalvota fotografija. Subtiliai "įklijuota" nespalvotoji dalis išryškina nuogos merginos, besiilsinčios spalvotame kambaryje, formas. Moters kūnas fiksuojamas dalimis. Taip tarsi sąmoningai atsiribojama nuo intymumo, asmeniškumo. Kūnas pavirsta tam tikrų formų, kompozicijos dalimi. Sukurtasis modelis jau nebėra tikras fotografuojamosios atvaizdas, tai tik fikcija, iliuzija, regimybė.

Pauliaus Petraičio fotografijose – reklaminė precizika, išgryninta kompozicija ir spalvos. Kokteilio taurė su rūgščios citrinos griežinėliu, skirta numalšinti troškulį. Tačiau tokia taurė, joje plaukiojanti citrina yra ir sugauta poilsio akimirka. Skani akimirka, išplėšta iš kasdienės rutinos.

Amsterdamas, be abejo, – liberaliausias miestas Europoje. Čia legalizuota marihuana, prostitucija ir homoseksualų santuokos. Ir labai daug kas čia važinėja dviračiais. Būtent šias transporto priemones užfiksavo viena parodos dalyvė Laima Buivydaitė. "Linksmojo Amsterdamo" fotografijų cikle tikrai žaismingai suspindi dviračių fragmentai ir prie jų pritaisyti įvairūs dalykėliai: žaisliukai, lėlyčių galvos, drambliukai... Kiekviena smulkmena ant dviračio – tarsi jo šeimininko identifikacijos kodas: o ką pasirinktum tu?

Kita parodos dalyvė – Aistė Kisarauskaitė fiksuoja įvairiausius pasaulio kampelius ir... šunų uodegas (beje, už jas gavo specialų Antano Sutkaus prizą).

Monikos Bielskytės "Truputis laiko" – meditatyvus aplinkos stebėjimas. Kadre atsirandantis netvarkingai numestas rėmas, migloti kontūrai sukuria senos fotografijos iliuziją. Vienoje fotografijoje palmių giraitė primena gintare ar akmenukuose įsispaudusį bareljefą, įspūdį sustiprina ir atvaizdo spalvos – kaip negatyve. Naiviai mergaitiškas pasaulio suvokimas nespalvotoje fotografijoje.

Nespalvotos fotografijos faktūromis mėgaujasi ir Artūras Olšauskas. Fotografuodamas urbanistinį peizažą, jis fiksuoja pavienius stulpus, mažytį žemės lopinėlį ir tolyn nusidriekusią dangaus plynę. Fotografijos, kaip ir 8–9-ojo dešimtmečių kartos fotografo Algirdo Šeškaus, specialiai subraižytos. Autorius, galimas daiktas, sąmoningai siekia panašumo su vadinamąja maištininkų karta, tačiau tai vargu ar tikslinga.

Kiti parodos dalyviai žaidžia šiuolaikinių technologijų galimybėmis arba tiesiog neutraliai fiksuoja aplinką. Kompiuteriniais efektais patobulintos fotografinės vizijos nesužavi, jos primena neskanų sintetinį maistą. Net užfiksuoti knygos puslapiai, primarginti ranka rašytų žodžių, nesukuria intymios, šiltos atmosferos. Sintetinės kompiuterinės spalvos virsta savotišku barjeru, užkertančiu kelią emocinei pagavai.