Vilnius ir kai kurios detalės

Mindaugas Skudutis. "Kiemas Užupyje"

Prie kolektyvinių lietuviškų vaizdinių Skudutis yra pridėjęs egzistencišką miestą-skylę – šlykštoką, bet ir gundančią, net patrauklią erdvę su nuodėmingais miestažmogiais tarpuvartėse. Ekspresionistinė ir siurrealistinė tapybos maniera į tokį miestą žiūrėjusius, be abejo, vertė įžvelgti ne vien estetines, bet ir etines kategorijas: skudutiškasis miestas buvo ir visuomeninės situacijos alegorija, ideologijos bei pseudovertybių kritika, ir paties autoriaus rezistencinis aktas.

Naujų darbų parodoje "Akademijos" galerijoje Skudutis vėl pristato miesto (Vilniaus) atvaizdus. Iš viso – devyniolika ir, kaip įprasta Skudučiui, ne itin didelio formato darbų. Paveikslai, nutapyti 2004 m. (tik vienas 2002 m.), – ekspresyvūs, bet miestas juose, regis, tapo natūralistiškesnis, buitiškesnis, nebe toks dramatiškas (arba aistringas). Senamiesčio, Užupio ir stoties rajono vaizdai nei romantiški, nei neromantiški, jie detaliai, kone su visais kelių eismo ženklais, atveria gyvenvietės motyvus ir peizažus. Vilnius fiksuojamas daugiausia rudenį: virš autentišką miesto žavesį reprezentuojančių griūvančių suklypusių trobų tvyro meistriškai nutapyta užakusi purvinų spalvų mišinio dangaus dimensija, į akis lenda išleipusios juodos nesukultūrintų medžių šakos. Tiesa, Skudutis naudoja daug šiltų ir linksmų spalvų – namų stogai kiek raudonesni nei įprasta įsivaizduoti, namai šiek tiek geltonesni, o jei paveiksle yra kokios nors žolės – ji atrodo vešlesnė ir žalesnė nei iš tikrųjų. Tačiau Vilnius vis vien gana neblogai atpažįstamas. Jis nėra nei toks niūrus, kad nujaustum jame intensyviai vykstant į gėrio ir blogio konfliktą, nei toks gražus, kad vertintum tik kaip turistinį suvenyrą. Jei neatsižvelgtume į puikią ir gyvą tapybą, tai tebūtų neypatingo miesto atvaizdai. Tačiau regimas miesto neypatingumas čia kaip tik ir yra svarbiausias.

Skudutis nėra natūralistas. Nors jis ne tik tepa rausvus namo potėpius, bet ir, kai reikia, brėžia apšiurusios surūdijusios tvoros kontūrą (ar įmanoma labiau pataikauti realybei?), dešiniajame kampe vis tiek būtinai įtaiso dvi kuo nykiausias išdžiūvusias užjuodusias belaikes būtybes, o tai jau, žinoma, nebe tikrovė, o abstrahavimo ir tipizavimo judesys ("Peizažas su dviem žmogystom", 2004). Jei jokia žmogiška būtybė paveikslo kampe neįtaisoma – miestas ištuštėja. Tai irgi nelabai tikroviška. Vadinasi, paveikslo kampe įtaisomas (arba neįtaisomas) kažkas, kas galbūt egzistuoja arba galėtų egzistuoti, kas galėtų parodyti, koks yra Vilnius, ne vien jo gražioji architektūra: sujuodusios žmogystos, koks nors miesto kultūrą gožiantis medis ("Užupio gatvės tiltas", 2004) arba naujas žalsvos spalvos automobilis, nesusijęs su greta stūksančiais griuvėsiais jokiais motyvaciniais ryšiais ("Apleistas vienuolynas Maironio gatvėje", 2004).

Mindaugas Skudutis. "Stoties rajono motyvas". 2004 m.

Akivaizdu, kad Skudutis Vilniaus detales fiksuoja labai įdėmiai, tačiau ir itin selektyviai. Jei jis būtų prisiekęs natūros stebėtojas ir fiksuotojas, jo atvirų erdvių tapyboje neišvengiamai atsirastų ir kitoks Vilnius – pora dangoraižių dangaus fone arba naujam gyvenimui prikelti namai stoties rajono motyvuose (pvz., Šv. Stepono gatvėje). Tačiau Skudučiui dangus rūpi savąja užakusia byla, o stoties kvartalas – Gėlių ir Pylimo susikryžiavime pelijančiu žalsvu namu. Skudutis, tapydamas kaip tikras ekspresionistas, fiksuoja tai, ką pats nori pasakyti apie Vilnių, pasirinkdamas tas detales, kuriomis ketina paremti savo tapytinius sakinius. Todėl didžiausias malonumas – jo drobėse ieškoti viena kitą patvirtinančių ir papildančių detalių, iš kurių susilipina Vilniaus naratyvas.

Tas miesto neypatingumas, jo pridvisę kiemai ir užkaboriai, jame slankiojančios neišraiškingos žmogystos, o kartu gražios, gyvos, energingos, blizgančios ir truputį netikros spalvos – visa tai dvelkia vos jautamu, bet sąmoningai afišuojamu naiviu paprastumu. Skudutis pasimėgaudamas žaidžia paprastomis detalėmis ir paprastais peizažais, paišo kasdienybę ir neišraiškingumą, paišo romantišką nykstantį Vilnių (tik jokiu būdu ne augantį Vilnių), paišo jį ne kaip dramą, bet kaip paprastą ir nepastebimą fiktyvią istoriją-peizažą. Be ekstremalių aistrų, be įtemptos gėrio ir blogio kovos pavaizduotas Vilnius yra tarsi savo paties peizažas, atvaizdas ir simuliakras. Tačiau, turint omenyje Skudučio ekspresionistinę ir etinę rezistenciją, netaiklu būtų sakyti, kad jo paveiksluose nesprendžiamas joks konfliktas. Tad galima užbaigti išvada, kad vilnietiškuose Skudučio peizažuose nutapyta ne tik miesto gyventojų galvose amžiams užkonservuota Vilniaus grožio iškamša, bet ir opozicija šiems vaizdiniams ir juos falsifikuojančiai stagnacijai, inertiškai miesto buičiai.

Austėja Čepauskaitė