Vaivorykštė Filharmonijoje

Florence Sitruk A. Ufarto nuotrauka

Lapkričio 27 d. Filharmonijoje skambėjo "vaivorykštinė" programa – kūriniai ir giminingi, ir kartu skirtingi savo stiliumi bei laikmečiais, kuriais gyveno juos kūrę kompozitoriai. Klausytojus "pasitiko" Carlo Maria’os von Weberio (1786–1826) uvertiūra "Euriantė", retai mūsų koncertų salėse viešinti.

C.M. von Weberio operų siužetai pagrįsti viduramžių riteriškosios heroikos ir meilės legendomis. Libretai – painūs, kompozitoriaus lygmens nesiekiantys. Muzika didinga, uvertiūros – operos santraukos, kurių kamertonai – heroizmo pergalė.

Dirigento tikslas – sukurti pakilią nuotaiką, neprarasti jos iki paskutinio akordo.

Gyvi, neslūgstantys tempai, vidinė Nacionaliniam simfoniniam orkestrui tą vakarą dirigavusio Roberto Šerveniko įtampa suteikė šiai uvertiūrai šventinės atmosferos.

Visi nekantriai laukėme viešnios iš Vokietijos – arfininkės Florence Sitruk, tapusios pirmos vakaro dalies "karūnėle". Ji skambino legendinio anglų arfininko ir kompozitoriaus Eliaso Parish-Alvarso (1810–1849) Koncertą arfai su orkestru Es-dur. Kūrinys Lietuvoje buvo atliktas pirmą kartą.

Žavėdama ne vien jaunyste, trapia išvaizda, žaisminga laikysena, bet ir neabejotina muzikos galia, artistiškumu ir virtuozine technika Florence Sitruk parodė nepriekaištingai įvaldytą klasikinį stilių bei dosniai atskleidė savo romantišką prigimtį (ypatingą atlikimo laisvę). Šiai arfininkei, regis, nėra savo stilistika neįveikiamų kūrinių, ir repertuaro apimtis – neribojama. Taip pat ir veiklos. Beveik nuo lopšio susiejusi savo muziką su pasirinktuoju muzikos instrumentu, arfininkė jau yra apskriejusi visą mūsų planetą, pelniusi daugybę prizų. Tad sulaukėme tikrai nekasdieniškos instrumentininkės blykstelėjimo.

Tenka apgailestauti, kad arfos – "instrumentų karalienės" – biografija Lietuvoje ganėtinai skurdi. Išskirtinės ir talentingos tebuvo pirmoji praeito šimtmečio mūsų operos arfininkė Berta Berkavičienė ir taip pat operos orkestre vėliau skambinusi Palmira Skripkauskienė, šiuo metu pensininkė. Tik neseniai mūsų orkestruose atsirado jaunos, bet profesionalios arfininkės, tačiau soliniuose koncertuose jų kol kas negirdėti. Gal ateityje ir mūsų krašte iškils tokio lygmens muzikantės kaip Florence Sitruk.

Arfa – trapaus garso instrumentas, kažkuo giminingas praeities klavikordui, neįstengiantis "peršaukti" orkestro. Tuo tarpu Alvarso orkestro akompanimentas – anaiptol ne iš trapiųjų. Bet dirigentas sugebėjo inteligentiškai pažaboti orkestrą, ir tik retkarčiais arfos garsai buvo labiau matomi negu girdimi.

Robertas Šervenikas A. Ufarto nuotrauka

Antros koncerto dalies pradžiai R. Šervenikas pasirinko mažai žinomą Antonino Dvoržako (1841–1904) "Scherzo capriccioso". Įvairiaspalvės instrumentuotės, tempų kaitos kūrinys, kupinas ne visai kompozitoriaus muzikai iš esmės būdingų epizodų, reikalauja nemenkos dirigento išmonės, muzikinės intuicijos. Negyvi ženklai partitūroje tik jautraus atlikėjo interpretuojami tampa patraukliu kūriniu. Kompozitoriaus 100-ųjų mirties metinių proga mūsų Filharmonijos pastogėje buvo apgyvendintas dar vienas menkai žinomas kūrinys.

O pačia didžiausia dovana tapo visame pasaulyje su klausytojais susigyvenę ir niekada nepabostantys A. Dvoržako "Slavų šokiai". Jie lėmė ir ryškią dirigento sėkmę, praskaidrino mūsų miglotą kasdienybę.

"Slavų šokiai" – tarsi įvairialypės žmogaus biografijos, jo dvasinių būsenų – nuo skaudžios melancholijos iki pakilumo protrūkio – atspindžiai. "Šokiuose" skamba ne vien čekiški, bet ir kitų slaviškų tautų motyvai – kompozitoriaus širdyje išnešioti, savaip išdainuoti, muzikos garsais ornamentuoti. Jaunajam dirigentui jie neabejotinai artimi. Artimi jie ir klausytojams. Negalima jų abejingai nei diriguoti, nei klausytis.

R. Šervenikas savais rakteliais atrakina ir plačiai atveria duris į kiekvieną kūrinį. Lyg į kraštotyros muziejų, kur taip jauku pabūti ir bent akimirką patikėti, kad pasaulyje ne vien blogis keroja.

R. Šerveniko kūrybos kelias – vos dešimtmetį trunkantis, bet jau paženklintas stebinančiais laimėjimais. Štai kad ir šį sezoną: nepamirštama buvo rugsėjo mėnesį Vilniaus Katedros aikštėje jo diriguota G. Puccini "Toska". Čia dirigentas tarsi tapo pagrindiniu kūrėju, atskleidusiu savo gilią dramaturginę nuovoką, ir orkestras buvo ne vien veiksmo fonas, o savarankiškas operos dalyvis.

Paskui – kitas laimėjimas: D. Šostakovičiaus Penkioliktoji simfonija…

Nemažai ir užsienyje diriguota, su įžymiais atlikėjais koncertuota, tarp jų – G. Geringas, M. Rostropovičius... O juk Rostropovičius – garbingas, bet labai aukštas barjeras, kurį įveikti ne kiekvienam sekasi. Sėkmingai įveikusiam – garbė. Robertas turi teisę didžiuotis.

Štai koks universalus dirigento potencialas. Tik: kad taip rečiau akmenų, o gausiau žiedų jo kelyje būtų…