Žvilgsnis iš septintojo dešimtmečio

Romualdas Vaitiekūnas. "Lampėdžiai". 1962 m.

Vilniaus rotušėje šiuo metu eksponuojama Romualdo Vaitiekūno tapybos paroda (iš ciklo "Kameriniai pristatymai Rotušėje"). Kadangi apie šį autorių nepavyko rasti jokios išsamesnės informacijos nei spaudos puslapiuose, nei internete, reikėtų jį pristatyti. Trumpoje biografijoje ekspozicijos prieigose teigiama, kad menininkas gimė 1944 m. Kaune, mokėsi Kauno 18-oje vidurinėje mokykloje. 1963–1966 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Vėliau dirbo "Atramoje", "Jiesioje", paminklų dirbtuvėse akmenskaldžiu, o "Vilniaus" kino teatre – dailinininku. Dalyvavo liaudies meno parodose, kur pristatė keramikos darbus. Rotušėje eksponuojami 1960–1963 m. sukurti darbai rodomi pirmą kartą.

Peizažo žanras prieš keturias dešimtis metų buvusioje kultūrinėje situacijoje, žinoma, nebuvo labiausiai vertinamas (ką reiškia prie kelio palinkę medeliai palyginti su tarybinio žmogaus, kuriančio šviesesnį rytojų, arba liaudžiai nusipelnusio veikėjo portretu?). Kraštovaizdis, kaip ir natiurmortas, negalintis tiesiogiai atspindėti socialinių ar politinių idealų, liko antraeilis, tačiau ir mažiau reglamentuotas, todėl ieškant formaliųjų tapybos problemų sprendimų menininkai, kuriantys gamtovaizdžius, turėjo didesnių galimybių. Nežinia, ar tos galimybės paskatino R. Vaitiekūną imtis šio žanro, tačiau būtent peizažai sudaro didžiąją Rotušėje eksponuojamų kūrinių dalį.

Žemiškas darbų koloritas (žalios, rusvos, gelsvos ir melsvos spalvinės dėmės) žymi Lietuvos vietovių – laukų, upių slėnių, miestų ir miestelių apylinkių – erdves. Žmogaus buvimo ar jo veiklos pėdsakai – minimalūs: dangaus fone tirpstantys ar skęstantys bekraštėje žalumoje statinių siluetai, gelsvu vinguriuojančiu teptuko potėpiu virtęs takas, vedantis į nematomą gyvenvietę, žmogaus siluetas, susiliejantis su gamtovaizdžiu, arba apie jo egzistavimą liudijanti suartos žemės dėmė žaliuojančiame plote. Peizažas tampa mitu: realios vietovės vaizdinys, atmetus antraeilius, smulkesnius jo komponentus, tarsi nutolsta nuo savo pirmavaizdžio, įgydamas ne tik monumentalią apimtį, bet ir simbolinę prasmę, pavyzdžiui, "Veršvų piliakalnis" (1963) iškilęs virš kraštovaizdžio lyg Babilono bokštas su spirale jį apsivijusiu keliu.

Architektūriniuose peizažuose (pavyzdžiui, "Kauno senamiestis", 1962) vyrauja linijinis pradas: spalva, įkalinta griežtu kontūru nužymėtose plokštumose, liudija, jog kurdamas gamtovaizdžius tapybines problemas menininkas sprendė geriau. Tačiau motyvų traktuotė, netikėti vaizduojamų pastatų rakursai, laužyti siluetai primena ekspresionistinių filmų dekoracijas ("Senamiestis", 1960).

Supaprastinti vaizduojami objektai (tiksliau, jų ribos) kartais ženklinami linijomis, konkretizuojančiomis jų formų ypatumus. Polinkis į kontūrinį piešinį, formų supaprastinimas ir pasirenkami motyvai (pvz., "Nukryžiuotasis", 1960; "Dievukai iš Nemaniūnų", 1962) artimai sieja R. Vaitiekūno darbus su lietuvių liaudies daile. Tai būdinga ir bendrai 7-ojo dešimtmečio Lietuvos meno tendencijai. Tuomet vėl iškilo tapybos specifikos reikšmė ir ne vienas menininkas, prisimindamas "Ars" grupuotės patirtį ir liaudies meno tradicijų svarbą, įkvėpimo ieškojo būtent šioje srityje. Parodoje rodomi R. Vaitiekūno darbai liudija, jog jam nebuvo svetimas ir profesionalusis menas, tačiau jo gebėjimą spalva ir šviesa modeliuoti tūrius dažnai pranoksta dekoratyvi objektų traktuotė.