Vaizdinys laike

Stefan Lano M. Raškovskio nuotr.

Gruodžio 3 d. 18 val. Kaune ir 4 d. 19 val. Vilniuje, Filharmonijoje, šveicarų dirigentas ir kompozitorius Stefanas Lano ir pianistė Mūza Rubackytė Lietuvos klausytojams pristato naują programą, parengtą kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas). Skambės Ravelio bei Šostakovičiaus kūriniai ir Lano Trečiosio simfonijos "Eikasia" premjera.

Pats kompozitorius taip komentuoja kūrinio premjerą ir visą programą: "Iš pradžių "Eikasia" buvo sumanyta varinių pučiamųjų kvintetui. Tuo metu, kai dirbau Vienos valstybinėje operoje koncertmeisteriu, manęs paprašė parašyti kūrinį Vienos filharmonijos orkestro pučiamųjų kvintetui. Austrijos sostinėje buvau išgyvenęs jau keletą metų, todėl numaniau, kad užsakytame kūrinyje turėtų būti aliuzijų į valsą – Vienos gyventojų labai mėgstamą žanrą – ir atspindėtas mano dėmesys Naujajai Vienos mokyklai. Abu šie dalykai nėra tokie nesuderinami, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors Naujosios Vienos mokyklos kompozitoriai ir stengėsi nutiesti naujus harmoninius ir struktūrinius kelius tuo laikotarpiu, kurį dabar laikome muzikos istorijos posūkiu, jie taip pat labai vertino Johanną Straussą bei Franzą Lehįrą ir stengėsi pelnyti tokį pat populiarumą. Operečių ir valsų kūrėjai savo ruožtu siekė struktūros ir harmonijos vientisumo, jau nuo seno laikomo europietiškos muzikos kanonu.

Tonalios harmonijos ir muzikinės formos samprata XX a. smarkiai kito. Variacijų forma tapo priimtina, nes klausytojas, girdėdamas temą, gali sekti muzikinės minties plėtojimą ir atonalioje kompozicijoje. Todėl pirmoji "Eikasia" dalis yra variacijų formos, o jos muzikinė kalba grindžiama politonacine harmonija. Kai kuriose variacijose girdimi valso atgarsiai. Antrojoje dalyje, Intermezzo, panaudojau citatą iš savo kūrinio, parašyto pagal Rainerio Maria’os Rilke’s "Valandų knygą" – "So bin ich nur als Kind erwacht". Solo partija skirta fliugelhornui – labai minkšto ir sodraus tembro instrumentui, iš visos trimitų šeimos garso atspalviu labiausiai primenančiam pašto ragelį. Po Intermezzo skamba greitas ir siautulingas finalas, o po jo kulminacijos grįžta Intermezzo ramybė, pereinanti į baigiamąjį epizodą – viso kūrinio apibendrinimą.

Ši simfonija neturi programos. Ją atstoja Platono vartotas graikiškas žodis eikasia – vaizduotė, kurios esmė – vaizdinys laike. Čia vaizdinys – pirmosios dalies tema, iš kurios išauga visas kūrinys. Kadangi mūsų gyvenime vis labiau įsigali kinas, turime saugotis, kad netaptume vis labiau priklausomi nuo "programų", pagal kurias esame linkę klausytis to, kas iš tiesų kuriama kaip grynoji muzika. Beje, didžiausias "programų" poreikis pastebimas JAV, kur kinas yra daug svarbesnė sociumo dalis nei klasikinė muzika. Juokingas sutapimas: šįvakar mano puiki bičiulė ir kolegė Mūza Rubackytė gros D. Šostakovičiaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, kuris skamba ir Walto Disney’aus animaciniame filme "Fantasia II" (Holivudo pagarbos ženklas didžiajam Peterburgo meistrui).

Sumaniau šią programą įrėminti M. Ravelio valsais. "La Valse" atspindi Ravelio simpatijas J. Strauso valsams ir juose įkūnytam šio šokio džiaugsmingumui. Pirmojo kūrinio pavadinimas – "Wien: Poeme Symphonique". Žvelgiant kita kryptimi, galima atrasti ryšį tarp Ravelio ir Edgaro Alleno Poe. Ravelio apibūdinimai "fatališko šėlsmo sūkurys" ir "nepaprastai didingas kaukių balius" neabejotinai susiję su Poe apsakymu "Raudonos mirties kaukė", parašytu 1842 m. ir vėliau tapusiu pavyzdiniu modeliu prancūzų simbolistams. Vakaras baigsis ten, kur ir prasidėjo – Vienoje. Apibūdinimų "kilnūs" ir "sentimentalūs" nederėtų tapatinti su sąvokomis "elegantiški" ir "lyriški". Manoma, kad jų netapatino ir Schuberto leidėjas, publikavęs jo trisdešimt keturis "Valses sentimentales", op. 50 (1823). Ravelio versija, sukurta 1911 m. – tai duoklė Schubertui..."

LNF inf.