Autorius neprisiima atsakomybės

Evaldas Jansas. "Šeimyninis video. Motinos senelis". 2004 m.

Niekas neginčytų, kad Evaldo Janso kūrybai nesvetimos atmetimą reprezentuojančios procedūros. Dažniausiai jos susijusios su savo paties kūno dokumentavimu: juostoje įamžinami tokie "metafiziniai" E. J. aktai, kaip tuštinimasis, šlapinimasis, kraujo nuleidimas etc. Šiuokart autorius atsiriboja nuo mazochistinių ritualų, atmetimas paliekamas žiūrovo nuožiūrai. Prie įėjimo į ekspozicinę erdvę ant pakylų pūpsantys du akmens luitai tarsi įrėmina gana mįslingą užrašą ant sienos: "Jei atsistoję tarp energetinių objektų (akmenų) jaučiatės galį aplankyti ekspoziciją, esate mielai laukiami". Ką gali žinoti, kokia atmetimo reakcija ištiks kūną ir sielą netinkamai dozuojant šiuolaikinį meną...

Ekspozicijos erdvėje įtaisyti du ekranai, abiejuose rodoma po dvi istorijas, sąveikaujančias paradokso principu: pirmoji istorija ir savo forma, ir turiniu akivaizdžiai "pjaunasi" su antrąja. Vadinasi, susiduriame su dviem tikrovėmis, suvertomis ant E. Janso kūrybai nesvetimos kultūrinių bei socialinių asociacijų gijos. Anot R. Dubinskaitės, E. Janso videodarbuose koketuojama su natūralumu ir intencionalumu, tikrove ir fikcija. Šiame darbe vienai tikrovei kurti pasitelktas natūralumo principas (veiksmas čia rutulojasi tarsi savaime, ne pagal iš anksto surežisuotą planą, ir autorius negali numatyti įvykių eigos). Antrajai tikrovei labiau būdingas intencionalumo principas (autorius daugmaž gali numatyti įvykių eigą, tam tikrus siužeto posūkius). Viename ekrane koegzistuoja natūralumui atstovaujantis "Šeimyninis video: Velykos" ir intencionali "Suklastotos dokumentacijos antropologija: smurtas". Kitame ekrane tuo pačiu principu išsitenka "Šeimyninis video: motinos senelis" ir "Prievartos antropologija". "Šeimyniniuose video" autoriaus dalyvavimas apsiriboja natūralių, intymių scenų stebėjimu ir fiksavimu. Menininko buvimą čia primena kartkartėmis sutrūkčiojantis ar "išplaukęs" vaizdas. Siužeto fiktyvumą neigia nekokybiškas garsas – kartais net ausis įtempęs negali suprasti, ką sako veikiantys asmenys (tada gelbsti angliški titrai). Dar vienas "šeimyninių video" natūralumo patvirtinimas – stulbinantis personažų abejingumas juos stebinčiai kameros "akiai". Šias videoatkarpas vienija du dalykai – šeima ir šventė. Vienur šventė nurodyta jau pavadinime, kitur ją nesunku atsekti sąžiningai peržiūrėjus beveik dvidešimties minučių trukmės "gabalą". Nors šventės skirtingos, bet ritualai ir atributai – tie patys (gausiai apkrauti stalai, kalbos, tostai, dainos...). Peršasi mintis, ar tik nebus čia "užkabinti" tam tikri socialiniai aspektai, tarkime, švenčių "šeimyniškumo" stereotipas. "Suklastotos dokumentacijos…" ir "Prievartos antropologijoje" E. Jansas nebesitenkina abejingo stebėtojo vaidmeniu – pats įsibrauna į kadrą. "Prievartos antropologijoje" regime ir girdime patį autorių. Filmukų personažai įvairiai su juo komunikuoja: žiūri, kalbasi, atvirai pozuoja. Čia galima įžvelgti tam tikro autobiografiškumo, nors jis, tiesa, kiek kitoks nei ankstesniuose Janso videodarbuose, kur buvo dokumentuojamas paties menininko kūnas. Čia dokumentuojama jo aplinka, artimi žmonės (dažniausiai šmėžuoja kolegų veidai).

Dar vienas dviejų Janso tikrovių paradoksas – kaimo ir miesto erdvių supriešinimas. Pirmajai atstovauja abu "šeimyniniai video". Įdomus ekranuose suporuotų priešingų erdvių santykis: romantizuotus, tradicijai ištikimus vaizdus lydi toli gražu neromantiški, destruktyvūs, anarchizmu pagardinti darbeliai. Kalendorines šventes švenčianti senyvo amžiaus publika priešinama su savaip be progų baruose besilinksminančiu miesto jaunimu; pseudoliaudiškos užstalės dainuškos "šeimyniniuose video" transformuojasi į miestietiško žargono keiksmažodžių pliūpsnius. Antrojoje, miestietiškoje, erdvėje neapsieinama ir be metafizinių akcentų. Juos "Prievartos antropologijoje" įvardija vienas siužeto veikėjas: esą primityvių genčių įsitikinimu, žmogaus filmavimas ar fotografavimas – tai neleistinas įsibrovimas į žmogiškąją būtį. Taigi, užuot klausinėjęs praeivių apie būtį (kaip kad ankstesniame savo darbe "Kūnas ir siela"), šiuokart E. Jansas kur kas tiesmukesnis: nebeklausinėja, o tiesiog filmuoja fizionomijas ir fiksuoja nenorinčiųjų filmuotis emocijas. Ir dar. Būtent miestietiškoji erdvė leidžia identifikuoti patį E. Jansą. "Miesto" videoatkarpos papildo taip dažnai jo kultivuotas brutalumo ir prievartos temas ("Tramdymas", "Savo sultyse").

"Atmetamos tikrovės", kaip ir sociumo kvestionavimas visoje Janso kūryboje, iš esmės remiasi paradokso principu. Šiuo atveju supriešinamos viena kitą atmetančios tikrovės. Ar jos atmetamos, – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Prieš eidami į ekspozicijos salę dėl visa ko atlikite autoriaus siūlomą bioenergetinio neutralizavimo testą.