hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu

Bruno K. Öijer. "Kol nuodai veikia". Vilnius, "Apostrofa", 2004, 190 psl.

Bruno K. Öijer poezijos knyga "Kol nuodai veikia" trenkia geru burbonu. Pats gėrimas yra kilęs iš Kentukio (JAV) Burbono miesto apylinkių, ir kaip rašoma knygoje "Pats sau barmenas", distiliuojamas iš ne mažiau kaip 51 proc. kukurūzų turinčios misos ir mažiausiai 2 metus laikomas naujose ąžuolo statinėse. Statinės, kurių vidus išdeginamas, suteikia burbonui ypatingo skonio. Kokią burbono (dar vadinamo amerikietišku viskiu) rūšį eilėraštyje "hey angele" mini poetas, neaišku, gal tai "Early Times", o gal "Four Roses", nesvarbu, bet nuo jo poezijos galima apgirsti. Girtumo naudą, matyt, bus patyręs ir Charles Baudelaire’as, nes būtent jis reikalavo: "kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip." Žinoma, dėl savo prancūziškos kilmės jis siūlė svaigintis vynu, bet puikiausiai tinka ir burbonas, ir Bruno poezija (jei kam netinka burbonas ir poezija, tegu svaiginasi dorybėmis).

Alkoholis gaminamas iš įvairių medžiagų: grūdų, kukurūzų, cukranendrių, vynuogių ar bulvių. Bruno poetinį alkoholį gamina iš metaforų, iš "geležinkelio stočių lietaus", iš "išgremžtos vaikystės", iš "rudimentinių patyrimų, susikristalizavusių iš neapykantos ir nevilties". Jis gyvena, vaikšto, miega, "bėga gatvėmis/tiesiomis tamsiomis/šiurkščiomis kaip degtukų dėžutės šonas", tuo metu pradeda garuoti poetinis etanolis.

Poetas teigia kvepiąs lagaminu. Pats lagaminas asocijuojasi su kelione arba su išsiskyrimu (filmuose skirtis pasiryžę herojai visuomet rodomi su lagaminais; jie lėtai lanksto savo drabužius norėdami, matyt, kuo smarkiau suerzinti savo partnerius). Bruno poezija kvepia abiejų rūšių lagaminais. Štai eilėraštyje "Mano paskutinės eilės apie Paryžių" matyti kelioninis lagaminas: "paslikas kažkokiam viešbuty/kelintąsyk iš eilės/lauke 1980-ųjų lapkritis/lietus pramaišiui su sniegu/ir šešiolika metalinių pakabų rūbų spintoje". Nuogos metalinės pakabos reiškia, kad drabužiai jau sudėti į lagaminą. Kitokia yra su išsiskyrimu susijusio lagamino sukelta nuotaika eilėraštyje "Bliuzas": "meilė/buvo tarytum sausi klijai/laikė juos kartu/tą vasarą/aš išėjau į Rue des Quatre Vents". Išeiti į Rue des Quatre Vents, Keturių vėjų gatvę – gal tai ir yra susikrauti lagaminą?

Tardamas "hey angele" Öijeris sakosi užuodžiąs ir mirties kvapą. Koks gi tas mirties kvapas? O gal mirtis bekvapė? Rašytojas aplenkia tradicinius mirties kvapus (spirgsinčių žvakių, molingos žemės) ir poetiniais įrankiais paverčia mirties kvapą gana maloniu aromatu. Pats poetas laikraštyje ETC yra užsiminęs apie dviejų savo bičiulių (vaizduotės galios ir mirties) koegzistavimą. Ar galima mėgautis mirties aromatu? Galima. Estetizuota mirtis gali būti maloni (nors tai neapsaugo nuo mirties baimės). Graži yra mirusi Lora Palmer iš "Tvin Pykso", jos dailumą liudija net sapnai (kai ji sapnuojasi spec. agentui Kuperiui). Öijerio rankai priklauso pomirtinių būsenų poetinis grožis: "hey angele, aš kaip ir tu/hey angele, kai pabundu visada yra vakaras/hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis/hey angele, tai šitaip paprasta/hey angele, tai yra juodoji liepsna/hey angele, tai juodoji liepsna ateinanti/mūsų" (eil. "hey angele"). Reikia pridurti, kad maloniu aromatu atsiduoda ir kiti šio turinio eilėraščiai (pvz. "Vieno mirties pasisakymo apmatai", "Mirusioji", "Cemetery of St. Calixtus" ir t.t).

Be lagaminų, burbono ir mirties, kaip ir visiems didiems poetams (o nemaža dalis kritikų įtraukia jį į geriausių XX a. Švedijos poetų penketuką) Öijeriui neabejotinai teks susidurti su vaikyste, o kiek vėliau ir su moterimi.

Vaikystė – nieko revoliucingo. Neretas menininkas su ja sieja savo kūrybos versmes (paprastai visų menininkų vaikystės būna nepavydėtinos). Dalis Bruno eilėraščių adresuoti vaikystei, ši lyg koks guminis kamuolys iškyla iš vandens visa savo sentimentalia praradimo jėga: "apie mane parašyta/kad būdamas vaikas/įkišau rankas pelenmedžio šešėlin/ir mane įtraukė vėjas". Tačiau saulėti vaikystės prisiminimai vyrauja tik rinkinyje "Prarastas žodis", vėlesni veikiau primena sunkų atodūsį: "ekskavatorių kaušai/išgremžė mano vaikystę/sutraiškė obelis/dulkėtas palėpių paslaptis/suknežino nuotykį" (eil. "Šaltis"). Vaikystės dienų nostalgija reiškiasi kaip "vaiko savo viduje" praradimo liūdesys: "aš buvau vaikas/kuris pradingo/tūnojo kažkur pasislėpęs/ir klausėsi kaip suaugę/kankina ir skaudina vienas kitą", o šį jausmą lydi šalčio, tamsos, "į žemę įsuktų sprogdiklių" įvaizdžiai.

Po sunkios vaikystės į poeto pasaulį įžengia moteris. Jos misija Bruno eilėse yra triplanė: ji "pažadinama", ji "veikia", o atlikusi visus savo "pašaukimus" pasitraukia. Nė viena poeto eilė nemini jos vardo (į ją kreipiamasi tu, tau, tavęs), tiesa, kontekstas verčia galvoti apie moterį (nors lygiai taip pat galėtume galvoti ir apie vyrą), kuriai būdinga visokiais būdais dalyvauti autoriaus gyvenime. Štai jos misijos pradžia: "aš pažadinau tavo šešėlį/aš užsitraukiau tavo rūstybę/uždarydamas tavyje langą" (eil. "Tavo šešėlis"). Vėlesniuose eilėraščiuose išplečiamos jos savarankiškumo ribos ("visus skorpionus/tu apvertei/ant nugaros/kad surastumei/vieną su auksiniu antspaudu") ar net suteikiamas nepriklausomas statusas "jei tu pastebėtum kad aš žinau/jog tavęs nėra tarp mūsų/ir kad tu priklausai kitam pasauliui" (eil. "Dvasia"). Tiesa, apmąstomas ir pats moters fenomenas (o kartu ir moters dalia): "jie siurbs iš josios gyvenimą/mintyse jau užmetę/savo kabliukus ir blizges į jos kūną" (eil. "Mergaitė"). Ne tik santykių peripetijos, bet ir žvejybinės metaforos šios krypties eilėse įgauna gana neblogą poetinę formą.

Be visokiausių kvapų, knygoje rasime keletą rašytojo atvaizdų. Pasak Susan Sontag, "vienas iš fotoaparato naudingumo aspektų yra įtariamųjų įamžinimas"; ji dar priduria, kad "pirmą kartą fotografijas šiam tikslui panaudojo Paryžiaus policija 1871 m. birželį medžiodama komunarus". Knygos viršeliuose pateiktos nuotraukos apibūdina Bruno K. Öijerį kaip įtartiną tipą – išstypęs, juodais akiniais, su spausdinimo mašinėle, kitoje rankoje cigaretė, ant traukinio bėgių. Nė vienoje iš trijų nuotraukų nematyti akių, jos visur po juodais akiniais. O ar ne akys išreiškia moralines intencijas, ar ne ant akių operatoriai uždeda juodus brūkšnius, kad mes tam tikrų asmenų netyčia neatpažintume gatvėje? Iš Rolfo Borjlindo laiško fragmento (visas laiškas spausdinamas penktame knygos puslapyje) paaiškėja, kad Bruno "niekad nesislėpė už teksto kaip dauguma kitų poetų, jis nuolat stengėsi būti nematomas – t.y. nepasiekiamas, o jei dar giliau – skaitomas". Iš tiesų, savo "tikrąjį" veidą Bruno parodo ne landžiam fotoaparato žvilgsniui, o tekste.

Ir dar. Daugumoje nuotraukų poetas nufotografuotas su smilkstančia cigarete (apie rūkymo žalą skaitykite www.pmintl.com), o rūkymo įvaizdis (pavyzdžiu imkime kad ir S. Parulskį: "smilksta ir smilksta/nuorūkų žvaigždės") poetinėje tradicijoje iškerojęs panašiai kaip plaučių vėžio grėsmė medicinoje. Savo kūryboje Bruno atsiskleidžia kaip aistringas rūkalius: "hey angele, aš stoviu čia/ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą" (eil. "hey angele"), jis dažnai rūko gulėdamas ("ir aš ramiausiai rūkiau/gulėjau išsitiesęs ant čiužinio/ir jau žinojau ko noriu/jau žinojau ką veikti su savo gyvenimu"). Jis, beje, (kaip ir angelas) surūko "dešimt "Pall Mall" cigarečių prieš pusryčius".

Dar apie fotografijas bėgių fone. Knygos pabaigoje Liana Ruokytė rašo: "persikėlęs gyventi į Stokholmą, jis išsirenka butą šalia tilto "Sankt Eriksbron" (netoli centrinės geležinkelio stoties), po kuriuo be paliovos kiaurą parą dunda traukiniai, o greta dar ir judri metro linija". Kokią žinią "spinduliuoja" žmogus, už kurio nugaros nuolat matome bėgius? Kartais jie gali reikšti "iškritimą iš visuomenės konteksto", o "einantys ant bėgių" ne visada vertina savo gyvybę. Visgi tokie apibūdinimai netinka Öijeriui. Jis įsitikinęs, kad formulė "asmeninės pastangos+kūryba" gali pakeisti visuomenę. Rašytojas visuomet protestavo ir prieš lėkštą kūrybą, ir prieš lėkštą, nuobodžią visuomenę (pvz., 4000 kronų leidyklos "Bonniers" premiją iškeitęs į smulkias monetas, piko valandą jas išsvaidė metro perone "T-Centralen").

Knygą vertė L. Ruokytė, G. Grajauskas, R. Rastauskas, o išspausdino leidykla "Apostrofa".

Šarūnas Monkevičius