Dailė

Jono Žuko "Atvirkščiai"

pristatome

Jonas Žukas yra menininkas, savo darbais gebantis itin sugestyviai kurti nuotaiką ir apie didelius bei sudėtingus dalykus pasakoti taip, tarsi būtų juos stebėjęs ne tviskančioje vitrinoje, o žvilgtelėjęs pro mažytį plyšelį, paslėptą nuo daugumos akių. Tą jis ne kartą įrodė savo studijų metų darbais, eksponuotais parodose Lietuvoje ir užsienyje. Darbais, kuriuose į darnią visumą susiliedavo tiek tradicinė skulptūrinė raiška, tiek architektūriškas erdvės pojūtis, gebėjimas valdyti ne tik ją, bet ir šviesą, garsą, interaktyvias technologijas, net kvapus.

Baigiamasis magistro studijų darbas "Atvirkščiai" – meistriškai "sukalta" instaliacija, savitai pratęsianti ankstesnius autoriaus ieškojimus. Racionaliai apgalvotas ir vykusiai VDA erdvėje įrengtas kūrinys iš penketo nuosekliai sukabintų, dailiais vaizdais išmargintų užuolaidų tiesiog kaip magnetas traukia žiūrovą patį įsilieti į jo daugiasluoksnį kūną. Vieną po kito padžiovęs spiralinės galaktikos, vietinės žvaigždžių grupės, Žemės rutulio, palmėm apkaišytos Karibų jūros salelės ir žaismingos "idealios" salos atvaizdus, J. Žukas iš peties kimba į žmogiškosios erdvės temą. O jai atskleisti imasi savotiško, sakytumei, horizontalaus kasinėjimo – sluoksnis po sluoksnio patiriamos konceptualios instaliacijos režisavimo. Atsistojęs prieš kūrinį, pirmiausia akis į akį susiduri su efektingų užuolaidų barjeru. Ir kas gi atsilaikytų prieš tokį masinantį jauką, kas atsispirtų vujeristinei aistrai bent akies krašteliu žvilgtelėti užu šitų širmų? Juk niekas taip nevilioja kaip koketiškai pridengtos įdomybės. O žengęs žingsnį gilyn, pakliūvi į kitą realybę: užuolaidos, paprastai turinčios slėpti ir pridengti, tampa pagrindiniu stebėjimo objektu, o slaptas žiūrinėtojas – viešu ekshibiconistu. Tačiau klaidžiodamas po "galaktikų erdves" nepajunti beviltiškos vienatvės ar kosminio šalčio šuorų, nes sudėtingus, mąslius savo svarstymus, iliustruojamus superrimtais mokslingais vaizdiniais, autorius įvelka į buitišką užuolaidos pavidalą. Painus kalbėjimas apie žmogaus ir visatos sąrangą tarsi apneriamas ornamentiniais mezginiais. Įvyksta ir dar vienas sukeitimas – "aukštasis" stilius keičia marginalią retoriką, rimti svarstymai baigiasi vaikišku piešinuku. Ironiška distancija saugo autorių nuo pavojaus nuklysti į tuščiažodžiavimą, iliuzijos išsklaidomos, tai tik dar viena Majos skraistės raukšlė.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į medžiagą, iš kurios sumeistrauta instaliacija – tentinį audinį, apdorotą skaitmenine spauda. Aptardamas vieną paskutiniųjų M. Navako personalinių skulptūros parodų A. Andriuškevičius pastebėjo tam tikrą dabartinės skulptūros "suskudurėjimą", kuriam įtakos, matyt, bus turėję pasaulinę sceną smarkiai paveikusių skulptorių moterų darbai iš minkštų buityje naudojamų medžiagų: kailio, audinių ir kt. Atrodo, ši tendencija Jono taip pat neaplenkė ir paskatino pagrindine darbo medžiaga rinktis audinį, – tradicinėje visuomenėje šis paprastai siejamas su moteriška veikla. Kita vertus, medžiagos pasirinkimui akivaizdi dailininką supančios realybės įtaka. Neretai jaunesni skulptoriai, pragyvenimui užsidirbantys iš reklamos gamybos, kūryboje pasitelkia su kasdieniu darbu susijusias medžiagas ir technologijas. Manau, tai – dar vienas žmogaus erdvės apraiškos aspektas.

Jono instaliacija plėtojasi iškart keliais lygiais – kūrinys driekiasi erdvėje, jo suvokimas ištįsta laike, jam reikia judėjimo, gebėjimo tuo pat metu priimti transliuojamą naratyvinį pranešimą, be to, jis veikia ir lytėjimo pojūčius. Ręsdamas savo kūrinį, J. Žukas bando jungti meną ir mokslą. Astrofizikos ir filosofijos ištarmes jis perteikia menų priemonėmis, pasitelkdamas ne vien dailę, bet ir kino kadrų principu išdėliodamas vaizdus, kurdamas nuoseklų pasakojimą, režisuodamas žiūrovo reakciją, pagaliau sausoms teorinėms formuluotėms suteikdamas sultingą poetinė metaforos kūną.

Ir iš tikrųjų, kas gi ta "žmogaus erdvė"? Metagalaktinės platumos? Žydroji planeta? Tėvynė Lietuva? Savas kiemas? Savas kūnas? O gal vaikiškų svajonių šalis? Ar fiktyvi mūsų kolektyvinės sąmonės vandenyse plūduruojanti salelė su trimis palmėmis mažiau reali už kitą fikciją – mokslininkų sumeistrautą ir po kiekvieno svarbaus atradimo besikeičiantį visatos modelį? Vienas Shakespeare’o herojus kalbėjo maždaug taip: "O Dieve! Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius, jei ne tie baisūs sapnai." Atrodo, žmogiškoji erdvė, geriausias iš galimų pasaulių, yra toks, kokį jį susikuriame patys.

Marius Zavadskis