Beveik rimtas

Pagal santykį su kūryba ir naujovėmis, Srica skirsto visuomenes (1992 m.) į tris grupes: inovacinės, imitacinės ir nekūrybingos. Inovacinės visuomenės randasi šalyse, kur išsilavinimui, mokslui skiriama daug pinigų ir yra gerai išvystyta infrastruktūra. Čia kūrybingumas skatinamas ir palaikomas. Tokiose visuomenėse naujos idėjos ir technologijos pilasi tarsi iš gausybės rago. Šiai grupei priklauso Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Japonija. Imitacinės visuomenės kūrybingumą demonstruoja retai, tačiau yra pajėgios imituoti vystymąsi. Šios visuomenės stengiasi asimiliuoti žinias, o jų laimėjimai dažniausiai būna nereikšmingi. Imitacinėms visuomenėms teoretikas priskiria daugelį Rytų ir Centrinės Europos, kai kurias Azijos šalis, Pietų Afriką. Nekūrybingoms visuomenėms trūksta kūrybinių resursų, nes pragyvenimo lygis leidžia kelti tik išgyvenimo klausimus. Šią grupę sudaro neišsivysčiusios ir kai kurios Rytų Europos šalys.

Manau, akivaizdu, kad Lietuvos kultūrinė situacija yra imitacinė. Tą patvirtina žmonių nusivylimas švietimo sistema, kultūros institucijų bei procesų nenuoseklumas. Prastai finansuojama kultūrinė spauda nesukuria stiprios ir įtakingos minties. Tokią spaudą lyginant su žvejo tinklu, galima pasakyti, kad atsitiktinių žuvų pakliūva mažai.

Solidžiu leidiniu laikytinas "Dailės" žurnalas irgi neišvengiamai griebiasi imitacinės strategijos. Tekstų dirbtinumą pridengia žinomos menininkų, rašančiųjų pavardės, ryškesnių meno įvykių pasirinkimas. Toks žurnalas gali būti svarbus tik kaip metraštis. Kol ateis geresni laikai. Į metraštį ką nors įrašyti nori kiekvienas ambicingesnis menininkas. Dėl tokių pageidavimų atsiranda šiokia tokia konkurencija. Tačiau rašantieji, išsilakstę po geriau apmokamus darbus, raštininko pareigą atlieka abejingai, šabloniškai, nes taip lengviau. Dirbtinumą maskuoja truputėlis šiltų jausmų, o tada tekstai jau pakankamai simpatingi ir tinkami spausdinti. Tikra laimė, jei teksto autorius rašo apie ilgai studijuotą objektą. Pirmajame šių metų numeryje išskirčiau tarpukario tyrėją Jolitą Mulevičiūtę, Renatą Ščerbavičiūtę, rašančią apie Jurgą Barilaitę ir Mildą Žvirblytę, ilgai bendradarbiaujančią su Jonu Gasiūnu. Daugelis kitų tekstų tiesiog turėjo būti parašyti. Tad "Dailės" redakcija neapsirinka rinkdamasi patyrusius autorius.

Tačiau rinkdamasi menininkus, manau neretai prašauna pro šalį. Pillės Veljatagos straipsnis personalijų skyriuje prasideda sakiniu: "Noros Blaževičiūtės "Dailės" žurnalo skaitytojams pristatyti nereikia, – jos vardas jau seniai įsitvirtino mūsų meniniame gyvenime". Nebereikia pristatyti nei Algimanto Kuro, nei J. Gasiūno, nei J. Barilaitės. O štai jaunosios katros, netrukus jau tapsiančios viduriniąja, reprezentacijos labai stinga. Jei kiekviename numeryje būtų justi nors vieno jų idėjų ir interesų pulsas, jau turėtume akstiną atsiversti žurnalą.

Žurnalo tema vadinamame skyriuje matyti pastangos konkretizuoti meno situaciją. Tačiau ir čia žvilgsnis retrospektyvus, o pasauliniame kontekste – archeologinis. Kalbėdama apie naująją paradigmą Daiva Citvarienė didžiąją teksto dalį skiria 7-ajam dešimtmečiui. Tai neabejotinai labai svarbus laikas, tačiau ir po jo dar įvyko daug dalykų. Įdomus Ievos Kuizinienės bandymas kalbėtis su kultūros veikėjais, aiškintis kūrėjo vaidmenį kintančioje Europoje. Tačiau pašnekovai, regis, tenkinasi savo problemų išdėstymu. Sutikčiau su Ievos Kuizinienės teiginiu: "Lietuvoje kūryba iki šiol plėtojasi spontaniškai ir randasi pavienių asmenų iniciatyva". Aktualus, nors ir painokas Nijolės Janinos Matulevičienės straipsnis apie autorių teises.

Būtų labai smagu, jei žurnalas turėtų redaktoriaus skiltį – kaip dauguma moteriškų žurnalų. Jame galėtų būti išdėstyta leidinio filosofija, tikslai, tonas. Juos aiškiau suformulavus, atsakymai ateitų patys. O kol kas šis leidinys orientuotas, regis, į vyresniuosius Dailininkų sąjungos narius. Gali pasirodyti, kad kai kurie straipsniai lyg ir prieštarauja mano teiginiui. Tuomet siūlau pažvelgti į iliustracijas. Kas gi naujo? Ar bent viena panaši į tai, kuo iš tikrųjų domisi viduriniosios ir jaunosios kartos meno žmonės? Tegu tai žurnalas vyresniajai kartai, bet kol jis bus beveik vienintelis, tol iš jo tikėsiuosi peno intelektui, ne vien atmintį gerinančių papildų. Manau, žurnalas galėtų atsakyti Stingo dainos žodžiais: "wait a minute baby, let’s get on with the past…"

Tvirtindama, kad žurnalas "Dailė" atspindi imitacinę visuomenę, nesiruošiu jo nuvertinti. Priešingai, mėginu ieškoti pateisinimo. Turint galvoje, kaip sunku rasti motyvų skleisti idėjas beveik nemokamai, telieka žavėtis asmeninėmis pastangomis susikaupti, nepasiduoti ir susitikti "Dailės" puslapiuose.

Monika Krikštopaitytė