Moters balso laboratorija

Nomeda ir Gediminas Urbonai (NU&GU) ištikimi tarpdisciplininio meno strategijai nuo "Jutempus" galerijos įkūrimo 1993 m. Lietuvos meno kontekste NU&GU kūrybinė veikla yra pabrėžtinai tarpdisciplininė – galima paminėti paskutiniuosius jų projektus "Transakcija", "RR: Ruta Remake" ir dar nebaigtą "VILMA". Tokio pobūdžio veiklos rezultato nebeįmanoma apibūdinti įprastais terminais kaip meno kūrinio, o paties proceso – kaip kūrybos. Paprasčiau kalbėti apie menininko pasirinktą taktiką: menininkas tampa režisieriumi strategu, neretai atliekančiu ir kuratoriaus funkcijas. Sąlyginai jis vis dar vadinamas menininku, bet pagrindinis jo uždavinys yra sustyguoti veiklą, surinkti kompetentingus bendraautorius, atlikėjus. Panašia strategija naudojasi ir Artūras Raila: daugeliui savo projektų jis sukuria tik tam tikrą konceptualų scenarijų-instrukciją, kurio dalyviai (žmonės ar subkultūros), paprastai savo veiklos profesionalai, elgiasi pagal jiems įprastus modelius (būna savimi?) ir improvizuoja. Iš esmės toks kūrybinės strategijos principas yra šiuolaikinės kultūros ženklas – visa ko maišymas, perdarymas, sujungimas iš naujo ieškant kitų prasmių ir konotacijų ar kuriant naujas. Anot Nicola Burriaud, realybė yra montažas, o šiuolaikinis menas – alternatyvus redagavimo mechanizmas, sukrečiantis įprastas visuomenės formas, jas pertvarkantis ir talpinantis į savitus scenarijus.

Urbonų "scenarijus", atrodo, patrauks ne tik negausios meno virusu užkrėstos publikos, bet ir masių dėmesį. NU&GU projektas "RR: Ruta Remake" natūraliai išaugo iš ankstesnio jų darbo "Transakcija". Iš įvairių medijų (kino, radijo, televizijos) jame jau buvo sukauptas moters balso archyvas. Bendradarbiaudami su kitų sričių specialistais menininkai ėmėsi nagrinėti moters balsą kaip neištirtą sritį. Tokias moteriškumo paieškas skatino ir tai, kad patriarchalinėje visuomenėje pagrindinė moters raiškos sfera buvo audimas ir dainavimas – raštingumo alternatyva. Instaliaciją "RR: Ruta Remake" įgyvendinti padėjo bankas NORD LB, "Klasikinė tekstilė" ir "APM kompiuteriai".

Dvi ŠMC erdvės atskirtos rūtų raštais austa užuolaida. Vienoje dalyje ant sienų kabo projekto metu surinkta informacija-instrukcija (ją autoriai linkę vadinti "natų sistema" – tam tikru scenarijumi, padedančiu žiūrovui-skaitytojui-atlikėjui orientuotis prasminėje ir realioje erdvėje), dar yra TheraMIDI grojimo aparatas, šviesa perteikiantis moterų balso archyvo įrašus, bei pianistės Guodos Gedvilaitės "Ruta Remake" performanso Štutgarte videodokumentacija. Kita dalis, galima sakyti, yra šiuolaikiška pirmosios interpretacija: pristatomi įvairūs masinei produkcijai paruošti lino audiniai, išmarginti kamufliažiniu rūtos raštu, ir gaminiams iš šių audinių pakuoti skirta juosta su skarelių ryšėjimo pavyzdžiais (nuo Žemaitės iki čėčėnių, Motinos Teresės ir šiandien madingų žurnalinių ryšėjimo variantų). Šioje erdvėje atidarymo dieną buvo atliktas performansas: jaunos kompozitorės ir elektronine muzika besidominčios merginos interpretavo Urbonų surinktą "moters balso archyvą" (performanso dokumentacija ir kompaktinės plokštelės taip pat taps "RR: Ruta Remake" dalimi).

Instaliacija sudėtinga, tad iškart suvokti visa, kas vyksta ir ką reiškia viena ar kita detalė, yra gan sunku. Kad perprastum moters balso mutacijas ir vertimus (pvz., į audinių raštą), reikia tikro tyrinėtojo atkaklumo. Tarp įvairių projekto elementų konotacijų ir referencijų į balsą kaip socialinį konstruktą ar tiesiog metafizinį objektą galima ir pasiklysti. NU&GU laboratorinė erdvė (kitaip nė nepavadinsi) sudaryta rebuso principu, taip sako ir patys menininkai. Šiek tiek palengvėja išsiaiškinus kertines sąvokas: moters balso archyvas, audimas, rūtos raštas, balso laboratorija, mada.

Manevruojant tarp teksto ir objektų pirmiausia patartina patiems išbandyti TheraMIDI aparatą ir sukurti savo "Ruta Remake". NU&GU projektas suteikia galimybę įsijungti į veiklą ir patirti Burriaud aptartą postprodukcijos malonumą. Trumpiau tariant, Urbonų TheraMIDI aparatas, turintis 64 moters balso "natų" sistemą, yra produktas, o tai, ką nebūdami pasyviais stebėtojais atliekame mes – postprodukcija. Anot Burriaud ir de Certeau, mes esame kultūros nuomininkai, apgyvendinantys meno kūrinį kaip nuomojamą butą. Performatyvumas šiuo atveju labai svarbus, nes be mūsų pastangų moters balsas tiesiog neatsiranda. Grojama rankomis: jų šešėliai ant stalo sensorių paliečia tam tikrą "natą" skaitmeninės rūtos schemoje (ją fotošopu "nuaudė" NU).

Pačią schemą pasitelkęs "moters balso archyvą" interpretavo vokiečių garso inžinierius ir menininkas Otto Kränzleris. Kūrinio struktūra sudaryta iš 13 sluoksnių, kiekvienas jų turi foną ir objektus, Kränzelrio pavadintus solo balsais; grafiniame rūtos vaizdinyje yra ir "siūlo liekanos", vadinamos anticipation (numanymas, kas bus vėliau). Kūrinio kompozicija, anot NU, paremta augimo idėja: "rašto" apačioje sudėti balso įrašų failai – kvėpavimo, triukšmo ar šnabždesio, peraugančio į kalbėjimą, vėliau įsijungia vis sudėtingesnė muzika, o aukščiausiame sluoksnyje pasigirsta folklorinis giedojimas.

Moters balso archyvo pagrindą sudaro sovietmečio kino filmų medžiaga. Urbonai dar "Transakcijoje" rėmėsi nuostata, kad kiekvieno žmogaus tapatybė, tam tikras scenarijus, yra formuojamas vaikystėje. "Tie balsai, ateinantys iš praeities, svarbūs tiek, kiek įtakos turi dabarčiai", – sako NU. Performanso dalyvės balso archyvą perdirbo beveik į elektroninę muziką. Merginos rinkosi skirtingus "balso archyvo" interpretavimo būdus – nuo semantinio žodžių dėliojimo iki neatpažįstamai mutavusių elektrogarsų. Iš esmės jos konstravo šiuolaikinės moters identitetą. Balso ir audimo rašto aspektais tyrinėjant moterį kaip konstruktą, nuo garso einama link vaizdo (šią takoskyrą žymi uždanga su skaitmeniniais ir įprastais rūtos motyvų raštais). Rūtos šakelės motyvas į "Ruta Remake" projektą pateko iš dokumentinio filmo apie "Kauno audinių" audėją, ryšėjusią tokiu raštu išmargintą skarelę (šiaip tradiciniuose audiniuose rūtos motyvas nėra populiarus). Ši skarelė buvo uniformos dalis, taigi – disciplinos elementas. Manau, čia svarbus GU požiūris: "Vizualiai skarelė suvokiama kaip represija. Žiūrėdami į skareles ryšinčias gamyklos darbininkes nepagalvotume, jog jos reikalingos tam, kad į stakles neįsiveltų plaukai. Pirma referencija – skarelės represyvumas (kaip Žemaitė ant vieno lito), o rūta – tarsi nekaltybės simbolis, rodantis, kad moteris kažkam priklauso – gamyklai ar cecho viršininkui. Kartu tai ir užuominos į politines diskusijas, pavyzdžiui, dėl musulmonių skarų ryšėjimo tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar net Turkija. Feminisčių požiūriu skarelių ryšėjimas žemina moterį. Tačiau kas atsitinka, kai išsivysčiusiose šalyse jos uždraudžiamos? Tai tampa dar vienos represijos išraiška. Ne paslaptis, kad čadra kaip savo tapatybės ženklas musulmonų kraštuose buvo ir išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos išraiška. Draudimas ryšėti skaras šiandien gali būti suvokiamas kaip dar vienas kolonijinis gestas, todėl daugelis musulmonių jam priešinosi. Viena, kai pats gali rinktis, o visai kas kita – kai tau liepiama nusirišti skarą viešumoje. Mums buvo įdomu susieti skarelės ryšėjimą su politiniu diskursu."

Kartu su dizainere Sandra Straukaite Urbonai bando įvesti rūtos augalo motyvą į mados pasaulį. Instaliacijoje yra ir kamufliažinė mados kolekcija (prireikus ji galėtų būti panaudota ir vietoj transparantų). Ar skarelės ir drabužiai iš kamufliažinio audinio galėtų būti nerepresuoto moteriškumo išraiška?