Vasarinis "Teatras" Nr.1

Gegužės pabaigoje pasirodęs pavasarinis 2004-ųjų "Teatras" (Nr. 1) vėl nustebino nauju veidu. Pasiryžęs paspartinti savo leidybinius "apsisukimus", dabar žurnalas žada ne tik pradėti ir baigti sezoną, bet ir dar du kartus (sezoniškai) savo refleksijomis įsiterpti į Lietuvos teatro gyvenimą. Ir ne tik teatro, bet ir žiūrovų, nes jau praėjusiame numeryje pradėta jų apklausa tęsiama toliau.

Naujas "Teatro" veidas neturėtų išgąsdinti. Žurnalo redaktorius Vaidas Jauniškis neatsisakė įprastų rubrikų (tema, tendencijos, portretas, repertuaras, pjesė ir kronika). Jos ir patvirtina, kad tai tas pats, o ne kitas leidinys. Tiesa, pernykščio žurnalo "pulsas" atrodo kiek gyvesnis ir sveikesnis – gal todėl, kad vasariškai rudeniškas, o šiųmečio – žiemiškai pavasariškas, trūkčiojantis, truputį nervingas, kartkartėmis ir visai nutrūkstantis. Ne dėl to, kad stigtų įvykių, o greičiau dėl jų "netendenciškumo". Kalbėti apie meilę teatrui turbūt smagiau nei apie istoriją.

Taigi šio "Teatro" numerio tema – istorija. Šarūnės Trinkūnaitės straipsnis "Istorijos gundymai tarpukario teatre" apie istorinių pjesių pastatymus Valstybės teatre (režisieriai Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis ir Andrius Oleka-Žilinskas) – bene geriausias ir gyviausias viso žurnalo skaitinys. Tiek analitiniu, tiek stiliaus požiūriu dramatiškos, net tragiškos batalijos tarp ano meto teatralų ir recenzentų šiandien iš tikrųjų kelia šypsnį. Bet norint laiku ir vietoje įmontuoti citatą, jog "karinėje tarnyboje viskas būtų gerai, jei tik neverstų "Kęstučio mirties" žiūrėti", reikia turėti ne tik istoriko įžvalgumo, bet ir istoriko humoro (turiu omeny nuorodą į I. Aleksaitės knygą "Borisas Dauguvietis"). Gal todėl čia pat pateikiamas ir pačios I. Aleksaitės straipsnis-recenzija "Gigantomanijos pliūpsnis" apie jau mūsų dienų istorinės dramos "kančias" – Nacionalinio dramos teatro spektaklį "Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą" (rež. V. Grigolis). Kas kitas, jei ne ši autorė, geriau išmano istorinių pjesių scenines interpretacijas ir gali taip šmaikščiai jas apibūdinti? Priešingai nei apie bandymus grįžti prie lietuviškų utopijų ir lietuviško "modernizmo" žurnale kalbinti dramaturgai (Marius Ivarškevičius ir Herkus Kunčius), čia buvę kaip reta santūrūs. Dramaturgų humoras – jų kūriniuose, pjesėje "Madagaskaras", librete "Kipras, Fiodoras ir kiti", tačiau abu pripažįsta, kad sugrįžus į anuos tarpukario laikus daug kas atrodo juokinga... Istorinę temą baigia Lauros Blynaitės "Lietuvių teatro istorijos medžiaga" – jau ir suvis rimta Balio Sruogos veiklos, jo įnašo į teatro istorijos rinkimą, kaupimą ir propagavimą bei kiek vėlesnių istorinių tyrimų ataskaita.

Pirmuosiuose žurnalo puslapiuose pristatomi Teatro dienos laureatai ir mėginama sužinoti, ką ši diena reiškia bei kokius apdovanojimus jos metu gauna estų bei lenkų teatralai. Lyginimas kiek keistokas ir, deja, ne mūsų naudai. Tačiau tai tik "Auksinio scenos kryžiaus" pradžia, taip pat neatsiejama nuo tarpukario tradicijų... Šiųmetė Padėkos premijos laureatė – šokio ir baleto istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė. Žurnalo autoriai padarė keistą lankstą ir užsuko ne į jos, o į kito istoriko ir kritiko, dramaturgijos tyrinėtojo ir vertėjo Dovydo Judelevičiaus namus. "Revizija po remonto" – tai neišsenkančios šio teoretiko veiklos užkulisiai...

Toliau – dar keistesnės "tendencijos": apie Shakespeare’ą, lankymąsi teatre ir būtinybę pradedantiems režisieriams įsikalti į galvą kritikų vartojamą žodyną. Pastarąją turbūt reikėtų suprasti taip: jei šį teatro štampų ir standartų rinkinėlį kritikas pavartos savo tekstuose, režisieriui teks keisti profesiją (bet gali būti, kad supratau neteisingai). Taip pat gali būti, kad ne visai teisingai supratau Vlados Kalpokaitės straipsnį "Kill Bill (Ar rūpėjo kam nors žudyti/atgaivinti Shakespeare’ą?" Skaitymo malonumas, kaip ir rašymo, priklauso nuo nusiteikimo...

Nuo jo, beje, priklauso ir tai, kaip bus sudaroma, pildoma ir pristatoma žodinė ar rašytinė anketa. Šįkart į klausimą "Ką paskutinį kartą žiūrėjote?" atsako visiems gerai žinomi žmonės – Audrius Matonis, Jovita Valeikaitė ir Rolandas Barysas. Bet jie, atrodo, žinomi mažiau nei Ignas Staškevičius, Ramunė Piekautaitė, Gintautas Kėvišas ar Agnė Zuokienė, kurie praėjusiame numeryje atsakė ne vien į klausimą "Kur mes eisime šįvakar?" ir buvo pristatyti išsamiau. Abiejų grupių atsakymai ir prioritetai skiriasi kaip dangus nuo žemės...

"Portretas" pristato Vyčio Jankausko šokio trupę – patį choreografą ir šokėją Vytį ir jo partnerę Giedrę Kirkilytę. Už spektaklius "Viduramžių bernelio dainos" bei "Nuskendęs slėnis" V. Jankauskas šįmet buvo apdovanotas "Auksiniu scenos kryžiumi". Kalbinami Rūtos Oginskaitės abu menininkai tik patvirtino, kad iki žiūrovų matomo tobulo rezultato – ilgas kelias. Vadinasi, įvertinti iš tikrųjų buvo už ką.

"Repertuaro" rubrikoje: Jono Vaitkaus režisuota Ingmaro Villqisto "Helverio naktis" (Nacionalinis dramos teatras), Oskaro Koršunovo-Mariuso von Mayenburgo "Šaltas vaikas" (Klaipėdos dramos teatras), Igno Jonyno – Albert’o Camus "Kaligula" (Vilniaus jaunimo teatras), Vytauto V. Landsbergio "Daktaras ir Mangaryta" (Šiaulių dramos teatras), – sąrašas, negausus nei spektaklių, nei vertinimų.

Pabaigai – Lietuvos radijo pjesių konkurso paskatinamosios premijos laureatų Gintarės Adomaitytės ir Romualdo Kaminsko pjesė-baladė apie progresą "Juda! Viskas juda!"

Tik dabar supratau, kodėl šis žurnalo numeris toks plonas ir lengvas – jis skirtas vasaros skaitymams, kad per daug neapsunkintų. Bet kadangi vasaros nėra, tas "plonumas" tiesiog pražūtingas. Lieki it musę kandęs.

R. V.