Gali bandyti bėgti...

Gene’as Hackmanas Francis Fordo Coppolos filme "Pokalbis"

Totalinio sekimo tema Lietuvoje kaip niekad aktuali. Šia proga prisiminkime keletą meninių ir teorinių sekimo įvaizdžių, kuriuos žurnale "Frieze" aprašo Brianas Dillonas.

Francis Fordo Coppolos filmo "Pokalbis" (1974) paskutinėje scenoje pagrindinis personažas (Gene Hackman) staiga suvokia, kad grėsmingas slapto pasiklausymo voratinklis apraizgęs jo paties tvarkingo buto erdvę. Personažo akiniai storais rėmeliais ir šiurpą keliantis peršviečiamas plastikinis apsiaustas jau savaime kuria savo paties vujeristiniame pasaulyje įkalinto personažo įvaizdį. Nesugebėjęs išsiaiškinti tiesos apie savo įrašytą pokalbį ir tuo įrašu itin suinteresuotas blogio jėgas, jis staiga suvokia, kad ir pats visą laiką buvo slapto sekimo objektas. Savo butą jis apverčia aukštyn kojom ieškodamas mikrofono. Jis įsitikinęs, šis turi kažkur būti, bet neranda, ir filmo pabaigoje lieka stovėti tarp sudraskytų baldų ir išplėštų grindlenčių. Tuo tarpu kažkas atsitinka Coppolos kamerai: ji trūkčioja, šokinėja pirmyn atgal, žvalgosi po sumaitotą kambarį imituodama stebėjimo kamerą. Paaiškėja, kad sekama buvo visą laiką ir visiškai slaptai.

Mėginimų konceptualizuoti modernaus sekimo technikas istorijoje "Pokalbis" yra tiesioginis Edgaro Allano Poe apsakymo "Pavogtas laiškas" (1845) tęsinys. Apsakyme ministras iš karalienės miegamojo pavagia kompromituojantį laišką ir paslepia jį (tuo įsitikinusi policija) kažkur savo bute. Detektyvas Diupenas susižavėjęs stebi, kaip policijos viršininkas kuo kruopščiausiai krečia visą pastatą: ardo knygų viršelius, su mikroskopu apžiūri baldus, bado tarp plytų sužėlusias samanas. Pagaliau Diupenas paskelbia, kad gali būti jog laiškas paslėptas kažkur matomoje vietoje, po pat policininkų nosimi. Paaiškėja, kad efektyviausia sekimo forma yra ne smalsi, paranoiška valdžios akis, bet detektyvo vaizduotė – lyg kokia fatališka telepatija tarp Diupeno ir jo aukos. Poe, regis, nori pasakyti, kad regėjimas netgi trukdo tikram sekimui. Šią mintį neseniai patvirtino naujos ir beveik antgamtiškos radijo dažnių identifikavimo technologijos (RDID).

Poe ir Coppolos įžvalgos nesutampa su mūsų įprastiniu šiuolaikinio – ypač technologinio – sekimo logikos įsivaizdavimu. Modelį, vis dar turintį įtakos daugumai mėginimų priešintis klestinčiam sekimo technologijų verslui, sukūrė Jeremy Benthamas. 1787 m. nuvykęs į Rusiją jis pamatė savo brolio Samuelio nubraižytą gamyklos darbininkų stebėjimo projektą. Tame projekte Benthamas įžvelgė didžiulės šnipinėjimo ir pasiklausymo mašinos, kurią vėliau jis pavadino Panoptikumu, užuomazgą. Keistos architektūros pastatą, kuris, jo manymu, būtų galėjęs funkcionuoti ir kaip kalėjimas, ir kaip gamykla, ir kaip ligoninė ar mokykla, Benthamas įsivaizdavo kaip didžiulę apskritą struktūrą, sudarytą iš daugybės kamerų. Jos turėtų būti stebimos iš viršaus, iš centrinio, vykusiai užmaskuoto taško. Vienintelis sargas galėtų kontroliuoti šimtus kalinių, kiekvienas būtų gerai matomas ir atskirtas nuo savo likimo bendrų.

Michelio Foucault teorija Benthamo visa matančią akį ir jo susižavėjimą nematomo stebėtojo bei pernelyg gerai matomo objekto dialektika pavertė pagrindine intelektualios ir meninės stebėjimo kritikos metafora. Panoptikumas tapo prievarinės visuomenės įvaizdžiu. Neseniai išleistoje antologijoje "Stebėjimo retorika nuo Benthamo iki Didžiojo Brolio" (Rhetorics of Surveillance from Bentham to Big Brother", 2002) ši istorija pasakojama iš panoptinio regėjimo perspektyvos: tai – begalinis tarpusavyje sujungtų televizijos kabelių ir realybės šou programų raizginys, o mes, regis, gyvename pasaulyje, stebimame pasitelkiant Benthamo optiką. Tačiau susiformavo jau ir kitas, ne toks matomas, sunkiau apčiuopiamas sekimo būdas, kuriam reikia naujų (ar jau esamų, bet atgaivintinų) modelių. Galbūt, kaip įrodinėja Gregas Elmeris savo knygoje "Profiliavimo mašinos" ("Profiling Machines", 2004), mums jau metas atsisakyti "filosofinės tradicijos, kuriai pernelyg didelę įtaką padarė regėjimo ir šviesos problematika".

Technologija persimetė kitur: į patį orą, kuriuo kvėpuojame, į daiktus, prie kurių prisirišame. RDID reiškia sekimą, kai bet koks objektas ir bet kokia erdvė potencialiai gali būti raižoma nematerialių, bet nesustabdomų signalų. Mažytį siųstuvėlį suseks signalus priimantis ir skaitantis aparatas – RDID išsivystė iš IDP (Identifikuok: Draugas ar Priešas, IFF, Identify: Friend or Foe) sistemos, sukurtos per Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkų lėktuvų atpažinimui. 7-uoju–8-uoju dešimtmečiais ji buvo naudojama siekiant nustatyti pavojingą branduolinę įrangą, o vėliau buvo pritaikyta komerciniams tikslams: fermų ir geležinkelių stebėjimui, taip pat nuotoliniam automobilių atrakinimui. Iš pradžių ji buvo taikyta ribotai, bet dabar ši sistema rengiasi infiltruoti visas privataus ir viešo gyvenimo sferas. Akivaizdžiausias pavyzdys – ji pakeičia pasenusią brūkšninio kodo technologiją identifikuojant prekes . Vienas Bufalo (JAV) mokytojas mokiniams išdalino FDID korteles, kad galėtų kontroliuoti jų lankomumą, iš bibliotekos imamas knygas ir pirkinius kavinėje – panaudota sistema yra tokia pati kaip ir Teksaso kalėjime. Tai kelia dar didesnį nerimą.

Atrodo, lyg Benthamo Panoptikumas būtų dingęs, nepastebimai ištirpęs eteryje, o paskui grįžęs kaip panoptinio stebėjimo vaiduoklis ir dabar išsklidęs po visa, ką paliečiame. Tikrasis mąstymo apie šią naują sekimo sistemą modelis turėtų būti visai ne Panoptikumas, o kažkas artimesnio Poe telepatijai ar paslaptingajai prekei, Marxo aprašytai "Kapitale": "Vos pasirodžiusi kaip prekė, ji virsta daiktu, transcenduojančiu pojūčius[... Ji stovi ant galvos ir savo medinėmis smegenimis generuoja groteskiškas idėjas, kurios stebina labiau nei tikimybė, kad ji ims ir pradės laisva valia šokti."