Susitikimai Berlyno "Schaubühne"

Sashos Waltz "Impromptus"

Besidomintys teatru ir šiuolaikiniu šokiu Berlyne tikriausiai žino Vakarų pusėje, Šarlotenburge (viename prabangiųjų miesto rajonų) įsikūrusią "Schaubühne am Lehniner Platz" – kadaise privatų, dabar jau valstybės globojamą teatrą, vieną neįprasčiausių ir labiausiai žiūrovų lankomų scenos meno erdvių mieste. Pastaraisiais metais jį garsina choreografė Sasha Waltz ir režisierius Thomas Ostermeieris.

1962 m. įkurta "Schaubühne" ypač iškilo ir virto "komercine" 8-ajame – 9-ajame dešimtmečiais, kai čia dirbo Peteris Steinas, vėliau tapęs teatro meno vadovu ir sukūręs "Schaubuhne stiliumi" pavadintą klasikinio psichologinio teatro modelį. Į teatro istoriją įėjo jo chrestomatiniai spektakliai "Vyšnių sodas", "Seserys", "Peras Giuntas", "Orestėja" ir kt. Tuo metu čia dirbo ir kiti garsūs režisieriai (Robertas Wilsonas, Lucas Bondy), o 1981m. "Schaubühne" persikėlė į dabartines patalpas – rekonstruotą kino teatrą su trimis scenomis, į kurį telpa pusantro tūkstančio žiūrovų. Peteris Steinas teatrui vadovavo iki 1999 m., o tada, griuvus Berlyno sienai, atsiradus kitokios teatro estetikos ir dramaturgijos poreikiui, natūraliai keičiantis kartoms, įvyko sensacinga "Schaubuhne" reforma: jai vadovauti atėjo trisdešimtmečiai alternatyvaus vokiečių teatro ir šiuolaikinio šokio lyderiai – Thomas Ostermeieris, "Baracke" teatre statęs šiuolaikines "mažas bjaurias pjeses" (little dirty plays), ir choreografė Sasha Waltz, viename buvusių Rytų Berlyno fabrikų su bendraminčiais įkūrusi šokio teatrą "Sophiensaele". Tai buvo tarsi "akademinis" jų ankstesnių ieškojimų įteisinimas, o kartu ir naujas išbandymas.

Drauge su dramaturgais Jochenu Sandingu ir Jensu Hillje jiems buvo patikėta kurti šiuolaikinio teatro (galbūt – ateities teatro?) modelį: "ansamblio principu" (visiems pasirašius terminuotas sutartis ir atsisakius visų kitų darbų) buvo suformuota 40 aktorių ir šokėjų iš įvairių Europos ir Azijos šalių trupė, o naujieji teatro vadovai, vadinami "karšta jauna komanda", paskelbė jau penkerius metus sąžiningai vykdomą savo manifestą: "Ieškoti dialogo tarp scenos meno ir architektūros, dailės, muzikos, literatūros, kino; didelę reikšmę skirti kūnui, kaip istorijos pasakotojui; tapti atvira kūrybine laboratorija…"

Be spektaklių, čia sėkmingai rengiami naujų vokiškų pjesių skaitymai (taip į teatro sceną atėjo vėliau išgarsėję naujosios kartos dramaturgai – mums žinomas Marius von Mayenburgas ir kiti), vyksta įvairūs mokymai (pvz., scenos kalbos pratybos šokėjams), kūrybiniai kursai jaunimui; Sasha Waltz mėgsta jau tradiciniais tapusius susitikimus su žiūrovais po kiekvieno spektaklio.

Pasak kritikų, iš kamerinės, alternatyvios į didžiąją "komercinę" sceną (jau daug metų turėjusią savą žiūrovų ratą, mėgusį P. Steino stilistiką) atėjus Ostermeieriui ir Waltz, "Schaubühne" iš pradžių patyrė atoslūgį, bet dabar trupės gastrolių maršrutai nusidriekę Europoje, Azijoje, JAV. Sasha Waltz laikoma viena ryškiausių po Pinos Bausch vokiečių choreografe, o režisūros "meistro" Thomo Ostermeierio laukia visi didžiausi Europos festivaliai. "Schaubühne" tebėra prestižinė, žiūrovų gausiai lankoma erdvė. Jos kūrėjai išmoko subtiliai derinti masių poreikius su aukščiausios "prabos" profesionalumu. Tai įrodė vakaras šiame teatre, kai buvo rodomi du bene naujausi spektakliai – Sashos Waltz "Impromptus" ir Thomo Ostermeierio "Lulu".

18 val. Sashos Waltz "Impromptus"

Kartu su žiūrovų minia slinkdama apskritu "Schaubuhne" labirintu (juo galima patekti į tris skirtingas scenas) pagalvoju, kad jau pati pastato architektūra diktuoja savitą stilių: itin sterilios erdvės, stiklas, lygūs žvilgantys paviršiai, aštrūs "ekspresionistiniai" kampai bei rakursai – keistas klasikos ir modernizmo derinys... Sashos Waltz spektaklis – valandą trunkantis lengvas ir elegantiškas ekspromtas pagal Schuberto dainas – savaip derėjo su tokia neįprasta architektūra. Kairėje scenos pusėje prie juodo fortepijono, išsiskiriančio architektūrinių formų erdvėje, sėdi akompaniatorė ir dainininkė, o scenoje ant trijų baltų pasvirusių plokštumų šoka septyni šokėjai. Skamba trumputės Schuberto dainos apie vienatvę ir meilę, joms pasibaigus – tyla ir kelios asociatyvios šokio miniatiūros.

Matyti, jog Sasha Waltz nesistengia visko "surežisuoti", spektaklyje muzikiniai epizodai kaitaliojasi su šokio fragmentais ir kartais atrodo, jog visa tai – greičiau koncertas, kuriame šokama... Tačiau tas neišbaigtumas čia tinka – "Impromptus" lengvas kaip pavasario etiudas, kaip repeticija, o choreografija retsykiais primena Pinos Bausch "Šventąjį pavasarį". Nerūpestinga judesių žaismė išbyra į chaotišką šokėjų šėlsmą, lakstymą, gainiojimąsi ir vėl virsta šokio duetais, trio. Pabaigos scenoje lyg Rubenso paveiksle trys nuogai išsirengusios šokėjos palaidais plaukais skambant Schubertui, trykštant purslams krykštaudamos pasineria į scenoje įrengto baseino vandenį... Ir – muzikinė pauzė, merginų juokas, vandens pliuškenimas. Vėl Schubertas. Sasha Waltz tarsi šypsosi žinodama, ko reikia žiūrovams: kažko lengvo, gražaus, subtilaus. Ir jos "Impromptus" – lyg saldus pyragaitis publikai. Bet skanus.

Thomo Ostermeierio "Lulu"

Pasak kritikų, šis spektaklis skiriasi nuo ankstesnių Waltz darbų. Daugelį pasaulio festivalių apkeliavusioje kūno studijai skirtoje trilogijoje "Körper", "S" ir "noBody" šoko didelė šokėjų trupė, tai buvo masyvesni, "pastatyminiai" abstrakčios choreografijos darbai. Palyginus su jais, "Impromptus" – lyg atodūsis.

Ir lyg atodūsis prieš antrąjį vakaro spektaklį.

20 val. Thomo Ostermeierio "Lulu"

Franko Weedekindo pjesės premjera įvyko šių metų pavasarį. Tai naujausias režisieriaus darbas po pernai kritikų itin palankiai įvertintos H. Ibseno "Noros", dar vienas Norą sukūrusios aktorės Annos Tismer talento vertas vaidmuo (už šį vaidmenį ji pelnė Berlyno kritikų prizą).

"Lulu" patvirtina, kad Ostermeieris – šiuolaikinės režisūros meistras. Profesionalumas jungia visas spektaklio grandis: scenografiją, muziką, vaidybą. Spektaklio forma griežta, kartais net kvapą gniaužia natūralizmas, tačiau nuolat justi režisieriaus gebėjimas "pasislėpti", ištirpti aktoriuje. "Lulu" – žinoma istorija apie prostitutę, kurią Tismer vaidyba leidžia apibūdinti visaip: fatališka moteris, moteris-vaikas, parsiduodantis angelas... Spektaklio ašimi pasirinkęs šį daugiabriaunį paveikslą, apie jį Ostermeieris kuria skriejantį, veržlų gyvenimo sūkurį: besisukanti scena virsta tai Paryžiaus barų vitrinomis, tai Londono gatvėmis, iš erdvės į erdvę šokčioja, videoekrane mirguliuoja reklaminės prostitučių šypsenos… Scenos rato sukimasis virsta pagrindine spektaklio menine priemone – įvykių, miestų, žmonių karusele. Svaigaus sukimosi įspūdį dar labiau sustiprina Annos Tismer Lulu, jos nenuspėjamos nuotaikos, poelgiai, minties posūkiai, išreiškiami aktorės puikiai įvaldyta plastika. Lulu vaidmuo – tartum tobulas grakštus šokis, kur svarbus kiekvienas žingsnelis, rankos mostas, krūtinės virptelėjimas, baltų kailinių klostės švystelėjimas. Su vaikišku gyvenimo azartu Lulu skrieja tame scenos labirinte, išsaugodama vidinį tyrumą, lengvą, švarią sielą, tačiau "per karštos" širdies vienišumas toks atpažįstamas! Tos sielos tikriausiai geidžia ir visi vien "kūną" tegaunantys jos meilužiai (Ostermeieris kelissyk tai pabrėžia į realistinį veiksmą staiga įterpdamas groteskišką, "žaltišką" aplink Lulu apsivijusių nepasotinamų vyrų šokį...).

Žiūrint į besisukančią sceną nuo teatrinės magijos kartais it tikroje karuselėje ima svaigti galva. Ypač antrajame veiksme, Paryžiaus aukštuomenės vakarėlio scenoje, kur susipina stulbinamai gražūs ir žiaurūs epizodai: svečiams laidant prancūziškus sąmojus ir šokio ritmu skriejant iš vieno kambario į kitą, kelneris laiptų aikštelėje puola prievartauti išsigandusią paauglę pūsta suknele. Šiai klykiant, atbėga iš šokio sūkurio ištrūkusi išsigandusi mergaitės motina... Kulminacinėje finalo scenoje šis kelneris (aktorius Robertas Beyeris) – vienas Lulu meilužių, lydėjęs ją "egzistencinėje kelionėje" – pasirodo su nelabojo ragiukais ir uodega. Vėl pradėjus suktis scenai jis it koks pragariško kabareto konferansjė straksi laiptais, šokinėja iš kambario į kambarį, kol pagaliau susirango ant baro ir rūkydamas abejingai stebi Lulu nužudymą.

Spektaklyje matyti visas Ostermeierio natūralistinio teatro priemonių arsenalas: vyrus gundančios moterys glosto savo apnuogintas krūtis, kiti herojai scenoje atvirai masturbuojasi, o vienas nuo geismo apsalęs Lulu meilužis vakarienės metu ima spjaudytis mėsa vos ne tiesiai žiūrovams į veidus. Paskutiniame epizode Lulu žudikas, peiliuku "perrėžęs" jos vaginą, ištraukia tikrą mėsos gabalą ir kruvinomis rankomis dėdamas jį į popierinį "McDonaldo" maišelį ramiu balsu ištaria publikai: "Už tai medicinos institutas sumokės man du šimtus svarų... "

Tačiau šokiruojantis Ostermeierio natūralizmas – ne "specialus" triukas, bet visiškai motyvuotas kontrasto tarp Lulu kūno ir Lulu sielos pabrėžimas. Aktoriai čia vaidina taip, kad neretai užmiršti, jog tai teatras; spektaklio ritmas – nė akimirksnio atokvėpio, it lekiant greituoju traukiniu; trys su puse valandos prabėga nepastebėtos...

"Kurdama savo spektaklius, nedarau nieko kita, noriu tik tiesiai pažvelgti į tai, kas mane gąsdina arba ko nesuprantu", – viename interviu yra sakiusi Sasha Waltz.

Matyti spektakliai liudija, jog ir išmokus komercinės scenos dėsnių mėginimas suprasti lieka svarbiausiu "Schaubühne" kūrėjų principu.

2004 birželis

Berlynas – Vilnius