Gilintasi į daiktų struktūrą

Teodoras Kazimieras Valaitis

Vlado Vidžiūno galerijoje Vilniaus Jeruzalėje surengta jubiliejinė skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio (1934–1974) kūrinių paroda. Pirmas įspūdis – gražu… Graži ir ekspozicija, ir kompanija – jubiliejų prisiminė ir parodą kartu su dailininko žmona surengė artimi jo bičiuliai – Vlado ir Marijos Vildžiūnų šeima. Į atidarymo šventę susirinko senų draugų būrys, bet, žinoma, ne tik jie – kai kurie šventės dalyviai šiame pasaulyje prasilenkė su parodos kaltininku, nes jam gyvam esant dar bėgiojo trumpomis kelnytėmis ir nenešiojo galvose minčių apie meną. Bet branduolys išliko tas pats – 6-ojo –7-ojo dešimtmečių jaunieji modernistai, tylieji, kaip juos vadina Elona Lubytė, nors jiems, atkakliai besilaikiusiems savo meninės sampratos ir idėjų, labiau tiktų apibūdinimas pašėlę.

Toji tyla – mąstymo, kūrybos suvaržymai – stipriai žeidė gyvenimus, provokavo lemtį. Sunkiausia buvo laisviems, nevaržomo temperamento, į kompromisus nelinkusiems žmonėms. Būtent toks buvo T.K. Valaitis. Tokiems kaip jis ypač sunku išsitekti fiziškai ir dvasiškai apribotame pasaulyje. Jis, bent jau savo kūryba, neišsiteko.

To meto Europos skulptoriai buvo atviri eksperimentams: domėjosi kinetiniais efektais, iš tapybos perėmė abstraktaus ekspresionizmo principus, siekė išbandyti naujas technologijas ir jas pasitelkę kurti netikėtus efektus. Avangardiniai eksperimentai nekliudė modernizmo mentalitetui. Tuomet kūrė gyvaisiais klasikais tapę modernistai Pablo Picasso, Hansas Arpas, Henry Moore’as, Barbara Hepworth ir kt. Jie tęsė į konstruktyvų mąstymą orientuotą modernistinės skulptūros kryptį.

Vakaruose klasika tapęs modernizmas buvo itin patrauklus su socrealizmo reikalavimais sutikti nelinkusiai to meto Lietuvos jaunųjų menininkų kartai. Jiems jis asocijavosi su avangardu, kūrybos laisve, normų laužymu. Modernizmo tradicijų tęsimas tapo novatoriškos Lietuvos dailės pagrindu.

Vienas iš šias tradicijas perėmusių dailininkų buvo ir T.K. Valaitis. Jo kūryboje rado vietos abi kontrastingos 6-ojo dešimtmečio moderniosios skulptūros kryptys. Iš metalo plokščių sukomponuoti konstruktai artimi, Manfredo Schneckenburgerio žodžiais tariant, "metalu tuštumą apglėbiančiai" skulptūrai. Tokios rūšies Valaičio kūriniai įvairūs: vieni – estetizuotos geometrinės abstrakcijos ("Aukuras", 1973) arba gyvosios gamtos, pavyzdžiui, gyvūnų pavidalai ("Skraidanti žuvis", 1972), kiti galėtų būti priskirti reikmenų kategorijai ("Vėtrungė", 1972–73). Tačiau įvairovėje nesunku rasti vieną bendrybę – dailininko poreikį gilintis į daiktų struktūrą, karkasą, suteikiantį jiems pavidalą jų sandarą ir padėtį erdvėje.

Ekspozicijos fragmentas

Dailininką ne mažiau domino ir tūrinės formos, skulptūrinio paviršiaus formavimas. Metalo konstruktams labiau tinka epitetas "griaučiai", o šios formos, priešingai, tartum apaugintos raumenimis ir oda. Čia dailininko dėmesio centre – aptakios, banguojančios, glotnaus paviršiaus formos ("Biologinis" ciklas). Bet konstravimo aistra netruko įsibrauti ir į šią sritį. Išglostytos, nugludintos formos nepakanka, ji tampa segmentų seka, o iš jų konstruojamas naujas skulptūrinis stuburas, nauji griaučiai (kompozicija Osakos pasaulinei parodai, 1969).

Nors konstravimą galima pavadinti T.K. Valaičio aistra, vis dėlto jis ne konstruktorius, o konstruojantis skulptorius, atsižvelgiantis į medžiagos prigimtį, jautrus substancijos estetikai. Tai ypač ryšku kūriniuose iš metalo. Skirtingai apdorotas paviršius vienur švyti aukso prabanga, kitur aptrauktas tamsiomis patinomis, beveik asketiškas. Bet kartais autorius, nusiteikęs slėpti medžiagos prigimtį, vėl atsiskleidžia kaip netradiciškai mąstantis eksperimentatorius. Turiu mintyje jo skulptūras iš putplasčio – pigios, labai proziškos, buitiškos medžiagos, kuris, pasirodo, labai tinka skulptūrai, nes iš jos nesunku išgauti įvairiausias formas. Po dažų sluoksniu paslėpęs medžiagą išduodantį paviršių dailininkas sukuria minkšto kalkakmenio efektą.

Svarbią parodos dalį sudaro T.K. Valaičio tapyba ir piešiniai. Jie padeda įsijausti į dailininko meninių interesų visumą, pastebėti, kaip nuo piešinio štricho idėja subręsta iki skulptūros. O nuošaliai eksponuojamos dailininko nuotraukos žadina jaunystės sentimentus, primena neeilinio stoto vyrą, subtilių meninių įžvalgų žmogų, daugeliui jį pažinojusių palikusį iki šiol neblėstantį įspūdį.