Pirmasis

Metalo įtampos

Massimo Ghiotti skulptūrų ekspozicija Europos parke

Laima Kreivytė

iliustracija
Massimo Ghiotti. "Rytai"
G. Karoso nuotraukos

Italų skulptoriaus Massimo Ghiotti darbai atkeliauja į Europos skulptūrų parką Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ir tai savaip simboliška. Prieš dešimtį metų atrodžiusi fantastiška idėja geografinį Europos centrą paversti skirtingų kultūrų susitikimo centru tampa realybe. Sienų nepaisanti meno erdvė tiesiogine prasme virto bendra Europos erdve. Garsaus Italijos menininko paroda yra pirmasis intensyvėjančių mainų šioje erdvėje ženklas.

Nors Massimo Ghiotti skulptūros nėra pritaikytos konkrečiai vietai, tačiau kiekviena nauja ekspozicijų erdvė siūlo ir kitokį interpretacijų kontekstą. Pierre Restany lygino Ghiotti skulptūras su Tinguely, Armano, Cezaro, Pascali, Panamarenko ir kitų menininkų darbais – ir pabrėžė individualią, su niekuo nesupainiojamą Ghiotti meninę poziciją. Ją Restany apibūdino kaip "poindustrinį humanizmą": suasmeninti mechanizmai ne baugina savo iracionalia jėga, bet grąžina tikėjimą proto galiomis ir mąstymo pergale prieš laiką. Dabar atsirado galimybė palyginti, kaip humaniška Ghiotti mechanizmų estetika funkcionuoja didžiųjų Europos parko skulptūrų ir Lietuvos viešojo meno kontekste.

Massimo Ghiotti savo skulptūroms naudoja ne šiaip industrines medžiagas, bet konkrečias konstrukcijų detales, dažniausiai potencialiai galinčias judėti – spyruokles, stūmoklius, krano žnyples. Tačiau judėjimas jam svarbus ne vietos pakeitimo, o jėgos – traukos ir stūmimo – prasme. Tuo Ghiotti darbai labai primena čekų skulptoriaus Alešo Vesely plieninį namą ant spyruoklių. Tačiau bematant išryškėja ir meninio mąstymo skirtumai – Ghiotti nekuria vidinių ir išorinių erdvių, jo skulptūrų jėgai pajusti nereikalingas žmogaus kūnas. Jis nebando sugundyti žiūrovo netikėta patirtimi, įtraukti į siūlomą žaidimą. Nebent tas žaidimas būtų loginis, reikalaujantis gero fizikos dėsnių išmanymo. Ghiotti konstruoja skulptūras kaip sakinius, kaip tezę ir antitezę, ieškodamas tobulos jų sintezės. Pusiausvyra jam – magiška techninių elementų ir vidinės būsenos darna. Šiuo požiūriu Ghiotti artimesnis didiesiems Renesanso skulptoriams ir architektams.

iliustracija
Massimo Ghiotti. "Jėga"

Gili kultūrinė tradicija, regis, prasiskverbusi iki menininko kaulų smegenų – kartais atrodo, kad Ghiotti konstruoja savo orderinę sistemą, ieškodamas idealių aukso pjūvio proporcijų. Iš pasikartojančių elementų jis montuoja koloną, pavadintą "Brancusiana", mat jos konstravimo principas iš tiesų primena garsiojo rumunų skulptoriaus "Nesibaigiančią koloną". Tik Ghiotti vietoj medžio naudoja metalą, o pilnavidurės Brancusi formos čia virsta lengvu ažūru. Rami klasikinė didybė ir pasikartojančių elementų naudojimas artimas Europos parke eksponuojamai Solo le Witto "Dvigubo negatyvo piramidei", sumontuotai iš vienodų betono blokelių. Tačiau griežtos geometriškos Ghiotti estetikos nedera painioti su minimalizmu, sąmoningai neigusiu bet kokias kultūrines sąsajas. Ghiotti nelinkęs tenkintis pirminėmis geometrinėmis formomis – jam svarbi ne pasikartojančių elementų seka, bet jų santykis. Ir tas santykis, nepaisant simetrijos ir išorinės ramybės, yra be galo įtemptas, net dramatiškas.

iliustracija
Massimo Ghiotti. "Bėgte"

Ghiotti taip sudėlioja metalinius konstrukcijų elementus, kad žiūrovas pasijunta stebįs įtemptą erdvinį trilerį. Puikus pavyzdys – skulptūra "Exacta", kur į geležinio kvadratinio rėmo kampus įremtos įstrižai sumontuotos spyruoklės. Kaip džinas butelyje įkalintą stūmos jėgą palaiko keturi varžtai ir supriešintų elementų spaudimas. Toks mechaninių jėgų tramdytojas Europos parke yra ir amerikiečių skulptorius Jonas Barlowas Hudsonas. Molekulę primenanti milžiniška jo skulptūra "Debesų rankos" laiko ore keletą tonų sveriančius granito luitus. Vis dėlto ir su šio menininko darbais Ghiotti sieja tik įtampos pažabojimas ir vidinis dramatizmas, o jų tikslai ir kuriamas įspūdis visiškai skirtingi. Hudsonas galynėjasi su gamta, bandydamas nugalėti žemės trauką ir nustebinti žiūrovą (kaip menkutė plieno detalė gali išlaikyti ore du milžiniškus akmens luitus?!). Ghiotti nebando įveikti gamtos jėgų – tik suintensyvinti jų veikimą, parodyti it kultūristo kūną įtemptus mechanizmų "raumenis". Gamtos ir kultūros, kūno ir mechanizmo opozicija jam neaktuali. Rinkdamasis industrines medžiagas jis pabrėžtinai lieka kultūros pusėje ir studijuoja mechanizmų anatomiją. O ji ne taip jau smarkiai skiriasi nuo žmogaus – tai ir yra didžiausias "poindustrinio humanizmo" privalumas.

Nepaisant tokio kone antikinio santykio su supančia aplinka (kai žmogus yra svarbiausias visų daiktų matas, o ne virtuali šmėkla), Ghiotti mėgsta iššūkius. Ne tiek mastelio, kiek daikto transformacijos prasme. Milžiniški krano gniaužtai sukibę vienas su kitu ("Grande sigillo") kaip daugybė aštrių didelio krabo žnyplių. Tačiau iš tiesų ši asociacija – tolima menininko mąstymui. Skirtingai nuo Europos parke eksponuojamų padidintų Denniso Oppenheimo daiktų, Ghiotti skulptūros nėra metaforiškos. Tai ne ironiška vartotojų visuomenės kritika (kaip kad pasviręs namelis ant lingių ar vandens sklidinas krėslas-baseinas), o rimta antitezė paradoksaliam Oppenheimo mąstymui – ir žiūrovui belieka laukti, kokią tiesą atskleis dviejų skulptūros milžinų pokalbis.

iliustracija
Massimo Ghiotti. "Kova"

Manau, kad Ghiotti darbai Lietuvoje ras palankią dirvą ir netikėtą kontekstą. Auditorija pasirengusi skaityti kruopščiai sukonstruotus metalinius pranešimus. Juk šiuolaikinės lietuvių skulptūros tėvas Mindaugas Navakas savo simbolinį kapitalą taip pat susikrovė konstruodamas milžiniškas metalines skulptūras. Tiesa, jo kabantys ir paremti objektai dažnai keldavo iracionalią grėsmę, provokuodavo sąmoningais "perdėjimais" ir racionalių normų nepaisymu. Jų (ne)funkcionalumą konstravo pats menininkas – keisdamas antgalius, gamindamas kilpas ir kablius. Ghiotti nekuria objektų ex nihilo – tačiau jo "įrankių" rinkinys suaudrins ne vieno menininko vaizduotę. O gal atvirkščiai – padės sutramdyti pernelyg įsisiautėjusius kūrybos demonus? Juk daugumos įtempimo galią demonstruojančių Ghiotti skulptūrų pagrindas – tvirtas rėmas.