Kino skaitymo malonumai

Prašom nenustebti: šįkart rašysiu ne apie televizijas, žadančias, kaip jau įprasta švenčių dienomis, pamaloninti naftalinu dvelkiančiomis Holivudo komedijomis ir Ryčio Cicino koncertu per LTV, o apie naują "Kino" žurnalą. Dar šiltas storas ir spalvotas jo numeris trečiadienio vakarą pateko į man į rankas, todėl dingo bet koks noras Jums aiškinti, kodėl, tarkim, verta dar kartą pasižiūrėti per LNK rodomą Stepheno Frearso "Merę Reili" ar sugrįžti į Tvinpykso miestelį, kuris, perfrazuojant vieną literatūros klasiką, visada yra su mumis. Manau, kad praleisti šventes su "Kinu" bus prasmingiau. Iškart prisipažįstu, kad esu neabejingas skaitytojas, nes žurnalą skaitau dar nuo tada, kai jis kukliai vadinosi "Ekrano naujienos". Paskui Saulius Macaitis tas naujienas pavertė kiekvieną mėnesį pasirodančiu spalvotu (!) žurnalu, rašančiu ne tik apie lietuvių ir viso tarybinio kino laimėjimus, bet ir apie užsienio žvaigždes, garsius režisierius ir kitokius eiliniams žiūrovams tada beveik neprieinamus, todėl ir jaudinančius dalykus. Metai bėgo, keitėsi redaktoriai ir autoriai, keitėsi žurnalas, bet ir dabar "Kiną" su gera nostalgija prisimenu ne tik aš.

Kokybiška kino spauda yra būtina, kad žiūrovas nesijaustų vienišas ir apleistas metaliniuose "Forum Cinemas" rūmuose, kad kritikai rašytų skaitytojams, o ne sau ar "Delfio" beraščiams, besivaržantiems, kas skaudžiau įžeis ką tik perskaityto straipsnio autorių. Naujasis "Kinas" ir vėl suteikia tokią iliuziją. Jo redaktorė Rasa Paukštytė žino, kad žurnalui reikalinga dramaturgija, todėl rikiuoja žurnalą taip, kad pavargęs nuo rimtesnių straipsnių galėtum pailsėti skaitydamas kokią impresiją.

Birželis baigėsi, o vasara taip ir neprasidėjo. Tačiau kino teatrų salėse – jau agurkų sezono įkarštis. Pirmuoju smuiku groja, be abejo, Haris Poteris. Todėl jį, tiksliau, gerokai ūgtelėjusį ir suvyriškėjusį Danielį Radcliffe’ą, ir matome ant viršelio. Hario Poterio ir kino santykiai atsidūrė žurnalo dėmesio centre. Vertėja ir literatūros kritikė Rasa Drazdauskienė aptaria paprastą stebuklą, kaip berniukas burtininkas tapo visų pasaulio vaikų minčių valdovu. Stebuklui taip pat neabejingas Vaidas Jauniškis dalijasi savo apmąstymais apie tai, kodėl ši pasaka turi tokios milžiniškos reikšmės, ir suformuluoja bent jau man, pirmiausia skaitančiam žmogui, labai svarbią mintį. Pasak Vaido Jauniškio, Haris Poteris vėl sugrąžino vaikus prie knygų ir nukreipė jų akis nuo kompiuterių. Dabar jie bent žiūri į kino ekraną, o tai jau visai kas kita, nes kinas vis dėlto – šventas dalykas. Sauliui Macaičiui naujausias filmas apie Harį Poterį tapo dar vienu pretekstu prisiminti kino istoriją: straipsnyje "Vaikų kinas keičia adresatą" jis svarsto, kaip ir kada atsirado vaikams skirti filmai, kas buvo jų žvaigždės, kaip jos keitėsi… Išvados, kaip paprastai, nelinksmos, nes pasak kritiko, "šiandien pasakos labiausiai reikia suaugusiam žiūrovui". Turiu pripažinti – man tai neatrodo taip jau blogai, juk būna pasakų ne tik nesubrendėliams, bet ir visai normaliems penkiasdešimtmečiams. Jie nuo to tikrai netampa infantilesni nei jaunieji reklamų žiūrovai. Apie tai, ką reiškia kurti vaikams, su populiariuoju LTV Gustavu – Audriumi Rakausku kalbasi Ulijona Odišarija. Rūta Oginskaitė "Kine" svarsto, koks vaikų kinas reikalingas patiems vaikams. Ji remiasi savo įspūdžiais iš pavasarį Vilniuje vykusio Pirmojo tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio, kuriame labai rimtai dirbo ir jaunųjų žiūrovų vertinimo komisija. Festivalyje pasakų nebuvo daug, bet buvo filmų apie tėvų skyrybas, mirtį, kitokias rimtas problemas.

Pavasaris Lietuvoje – festivalių metas. Todėl žurnale nemažai vietos skiriama ir dviem Vilniuje vykusiems filmų pavasariams. Rūta Birštonaitė, kaip visada, rado netikėtą aspektą ir abiejų festivalių filmus apžvelgė pasitelkusi Jonathano Rosenbaumo teiginį: "Kur ir kada žmogus žiūri filmą, neatsiejama nuo to, ką tas filmas reiškia, todėl jokios filmo reikšmės neprivalo būti visuotinės ar amžinos". Kritikei labiausiai į akį krito filmai, kuriuose rodomi keliaujantys žmonės, kad ir kokie jie būtų nelegalai ar bastūnai, kad ir į kokias vietas ar situacijas patektų. Birutei Mar labiausiai įstrigo "Vilniaus pavasario" programoje rodyti rusų režisierės Lidijos Bobrovos filmai, kuriems ji paskyrė savotišką esė, bandydama suvokti režisierės kūrybos autentiškumo paslaptis. Per pavasario kino maratoną įgytą patirtį pabandė apibendrinti apskrito stalo dalyviai – festivalių organizatoriai, filmų kūrėjai ir kino kritikai. Visi sutarė (sutikite, kad Lietuvoje bendros nuomonės praktiškai nebūna), kad festivaliai – neatsiejama kino kultūros ugdymo dalis, o su ta kultūra jau seniai vyksta negeri dalykai. Bepigu prancūzams didžiuotis savo kino tradicijomis ir Kanų festivaliu, juk jie turi labai aiškią kino politiką. Tačiau rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas (mintyse šį grynakraujį peterburgietį vadinu tikruoju "Kino" talismanu) savo esė apie Kanus aprašo visai ne prancūzų kino politiką, o festivalinio gyvenimo subtilybes. Šalia pateikiami ir šių metų Kanų festivalio rezultatai. Tikėkimės, kad apie didžiąją dalį šiemet premijuotų filmų turėsime progos paskaityti kituose "Kino" numeriuose.

Šiame "Kine" išsamiau aptariamas Kanuose vertinimo komisijos prizu apdovanotas brolių Coenų filmas "Užversti bobutę". Apie brolius ir filmą rašo Živilė Pipinytė, kuriai filmas sukėlė gana liūdnų minčių apie postmodernizmo galą. O Saulius Macaitis viešai prisipažįsta, kad Coenų filmo nežiūrės, nes nemėgsta perdirbinių, ir todėl rašys apie Coenus inspiravusią juostą – britų klasiko Alexanderio Mackendricko "Damos žudikus". Abejoju, ar "Kino" skaitytojai šiuo atveju galės palyginti savo ir kritiko įspūdžius, bet pritarti ar pasiginčyti su Nijole Andrijauskiene ir Laima Kreivyte, recenzuojančiomis "Starskį ir Hačą", "Jausmų galią", "Trijulę iš Belvilio", jie jau gali arba netrukus galės.

Tačiau daugiausia diskusijų, manau, sulauks naujausių lietuvių filmų recenzijos, mat, perfrazuojant vienoje televizijos laidoje nuskambėjusį teiginį apie politologus, lietuvių režisieriams geri yra tik juos liaupsinantys arba negyvi kritikai. Kritikai tai žino, todėl dažnai ir nebevynioja savo žodžių į vatą, nors kartais gal ir įžvelgia filme visai ką kitą, nei norėjo pasakyti autorius. Laima Kreivytė Giedrės Beinoriūtės "Egzistencijoje" įžvelgia tai, kad filme "moteriškas pasyvumas įgauna priešingą – interaktyvią – prasmę". Neringa Kažukauskaitė Ramūno Greičiaus filme "Baltos dėmės mėlyname" mato neapsakomai žavius marių peizažus ir "grynajam vaizdingumui" atvirą kelią. Skirmantas Valiulis apie Gintauto Dailydos filmą "Kelionė į naktį" sako, kad režisierius vis talkino kitiems, "o dabar jau turi ir savo ekraninę kelionę. Tikėkimės, kad tuo ji nesibaigs". Saulius Macaitis susižavėjęs rašo apie Almanto Grikevičiaus filmą "Bandymas išsiaiškinti", kurio herojus – dailininkas Vytautas Kalinauskas, išskirtinė asmenybė. Monikos Juozapavičiūtės filmo "Improvizacija. Tema: Petras Geniušas" herojus – taip pat išskirtinis. Recenzuodama Rūta Oginskaitė žavisi ir juo, ir visu filmu. Sonata Žalneravičiūtė, rašydama apie Algirdo Tarvydo "Žemės budinimą", abejoja ir sumanymu, ir naujai kuriama pagonių religija. Tačiau dvi priešingas nuomones apie vieną filmą buvo leista pasakyti tik Skirmantui Valiuliui ir Živilei Pipinytei, recenzavusiems Inesos Kurklietytės "Lengvą raganavimą". Vienas pamatė jame mitologinius motyvus, kita – antisanitarines sąlygas. Ir suprask, kad nori. Skaudžią Holokausto temą kliudžiusius filmus – Sauliaus Beržinio "Kelio pabaigą" ir jaunų Izraelio režisierių Limor Pinhasov bei Yarono Kaftori "Iš miško" recenzuoja Linas Vildžiūnas. Savo nuomone apie kiną apskritai su Vlada Kalpokaite dalijasi choreografė Anželika Cholina. Taigi, nuomonių daug, o svarbiausia – jos skirtingos. Prie monotoniškų monologų pripratusiems lietuviams tai jau šis tas.

Rūta Oginskaitė straipsnyje "Šoblės ūkų lankomis" atsisveikina su pavasarį mus palikusiu režisieriumi Henriku Šablevičiumi. Skaitydamas žodžius: "O Gotlando miesteliūkštyje nusivedė į vienintelę tų platumų parduotuvėlę – nes kaipgi be lauktuvių – ir tarp visokių sodo, daržo, namų apyvokos rakandų parodė tikrai, jo teigimu, patogų daržovių skuteklį. Ačiū, Šoble, iki šiol skutu", pajutau, kad taip ir likau Šoblei nepadėkojęs už kažką nepaprastai svarbaus, ką davė jo filmai.

Todėl noriu paskatinti ir Jus, mieli skaitytojai – skubėkite džiaugtis. Kad išėjo dar vienas "Kinas", kurį nuo daugybės būtinų, bet nebūtinai malonių ir prasmingų užsiėmimų likusiu laisvu laiku leidžia kinui neabejingi žmonės. Žinoma, kartą per ketvirtį pasirodantis "Kinas" nėra daug, bet geriau negu nieko ar negu žodingi aprašymai bulvarinėje spaudoje, kas su kuo pasibučiavo bei pasvarstymai, ar grįš Nicole Kidman pas Tomą Cruise’ą. Mano galva, grįžti neverta. Bet kalbame ne apie tai. Kinas kaip joks kitas menas susieja kasdienybę ir estetinį jos išgyvenimą, asmeninę patirtį ir archetipinius prisiminimus. Mylėkime kiną, žiūrėkime filmus, skaitykime kitų vertinimus, mokykimės vertinti patys, reikškime savo nuomonę. Kadaise iš tokio neabejingų žiūrovų noro kalbėti apie kiną "Cahiers du cinema" puslapiuose atsirado prancūzų Naujoji banga. Neturiu iliuzijų, kad lietuvių Naujoji banga netruks pakilti sulig mano šeštuoju daugiabučio aukštu. Tačiau jos ošimą "Kino" puslapiuose dar norėčiau išgirsti.

Jūsų - Jonas Ūbis