Sveika, gentie jaunoji, nepažįstamoji!

Scena iš spektaklio "Iki trečiųjų gaidžių"

Retai būna, jog antraštę apie teatrinį įvykį išprovokuoja žiūrovai. Būtent jie – jauni, smalsūs, aktyvūs – birželio 10–13 dienomis šturmavo Lietuvos rusų dramos teatrą. Pretekstas? Režisierės Dalios Tamulevičiūtės dramos aktorių kursas, rusų grupė, šiame teatre, galbūt netrukus tapsiančiame jiems gimtuoju, rodė diplominius spektaklius.

Režisierei profesorei Daliai Tamulevičiūtei šis šturmas ir jaunųjų auklėtinių triumfas turėjo priminti prieš 29 metus net šešis vakarus iš eilės trukusią Akademinio teatro apgultį. Tada publika į profesionalus įšventino garsųjį Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuką. 1975 m. į Jaunimo teatrą atėję režisierės studentai su savimi atsivedė ir imlią, jautrią, ištikimą žiūrovų auditoriją. Tą, kuri jau metus veržiasi į Rusų dramos teatro ir jauniausio Dalios Tamulevičiūtės kurso vizitine kortele tapusį spektaklį "Iki trečių gaidžių" (pagal Vasilijų Šukšiną).

Paradoksalu – turėjo pasikeisti net keturios kartos, kad Lietuvos muzikos akademija išleistų tokį žvaigždžių kursą, aktorius, sugebančius prikaustyti žiūrovų dėmesį ne tik puikiu profesiniu pasiruošimu, bet ir absoliučiai nauju požiūriu į savo profesiją, kūrybinę misiją ir, svarbiausia, apdovanotus mokėjimu kurti ir būti, išlikti drauge.

Unikalų jaunųjų aktorių gebėjimą išnaudoti asmenybes vienijančios grupės privalumus, išlaikyti pusiausvyrą tarp individualaus kūrybiškumo ir meninės partnerystės režisierė Dalia Tamulevičiūtė atskleidė spektaklyje "Iki trečių gaidžių". Šmaikšti V. Šukšino pasaka kvailutį Ivaną (aktorius Valentinas Novopolskis) iš garbingų rusų klasikų prikimštos bibliotekos lentynos išstumia į dabarties platumas – atnešti Išminčiaus pažymos apie proto galias. Šmaikščioje, netikėtų siužeto posūkių kupinoje Šukšino istorijoje kaip žuvys vandenyje maudosi organiški, ironiški ir autoironiški, dalyką išmanantys aktoriai. Žinoma, tas dalykas neišsemiamas ir neaprėpiamas, – paradoksalioji "rusiška siela", kurią visa savo esybe įkūnija V. Novopolskio Ivanas bei jam antrinanti, pamokyti, išbandyti, pražudyti, sugniuždyti arba "suherojinti" vis taikanti unikali rusiška terpė, kurią su tokiu azartu ir aistra čia pat žiūrovų akyse "iš nieko" sukuria visa aktorių grupė. Jaunieji kūrėjai tikrai nepavargsta ieškoti spalvų ir niuansų savo vaidinamiems personažams, o kartu ir jautriai įsiklauso į partnerį, padeda vienas kitam. Todėl ir gimsta sutrikimą pasikeitusių laikų akivaizdoje maskuojantis, orus rusų klasikos personažų pulkelis – nuo Oblomovo iki vargšės Lizos ir Iljos Muromiečio, nuo frakuoto Puškino herojaus iki apšiurusio čechoviško inteligento. "Klasikai" kuliavirsčio greičiu transformuojasi į nūdienos velnių gaują, suvedžiojančią vargšę ruso sielą ir sukaustančią žiūrovus už širdies griebiančia liaudies daina, staiga virstančia pašėlusiu "Kamarinskoje". Velniavos siautulys savo energija užkrečia žiūrovus, leidžia jiems triumfuoti kartu su Ivanu – dėl kvailumo, ar tiesiog dėl sielos, kuriai lemta pulti, būti žeminama, vėl pakilti ir pagaliau pasiekti savąjį nušvitimo triumfą.

Režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklių herojus dažnai patenka į išbandymą "krauju ir ugnimi", į tokią koliziją, kai tenka rinktis tarp žmogiško orumo, garbės išsaugojimo ir jų praradimo, paaukojimo vardan kažko dar vertingesnio. Ne išimtis ir šis spektaklis. Ivanas tiesiogine prasme turi gyvas išeiti iš ugnies – juk jam autorius ir režisierė paruošė susitikimą net su trimis slibino Goryničiaus galvomis (aktoriai Viačeslavas Lukjanovas, Valentinas Krulikovskis, Aleksandras Kanajevas) ir dviem karštom merginom – Baba Jaga (aktorė Inga Maškarina) bei jos Dukrele (Aleksandra Aleksejeva). Aktoriai, kurių išeities pozicija – asmenybės susitrejinimas, būtinybė trims charakteriams išgyventi viename ir begaliniai prisitaikymai, sukūrė turbūt patį stilingiausią Lietuvos teatro istorijoje slibiną Goryničių, kiekvienas nuo savęs pridėdamas dar po kokį išskirtinį būdo bruoželį – melancholiškumą, naivumą arba sunkiai tramdomą agresyvumą. Režisierės talentas prakalbinti ir netikėtu rakursu atskleisti Lietuvoje šiek tiek primirštą V. Šukšino kūrybą, pabrėžiant amžinų vertybių – vidinės inteligencijos, žmogiško ir pilietinio išdidumo – pirmapradiškumą, irgi buvo viena iš sprogstamojo mišinio "Iki trečių gaidžių" sudedamųjų dalių.

Viačeslavas Lukjanovas, Valentinas Krulikovskis ir Aleksandras Kanajevas (Slibinas Goryničius) D. Matvejevo nuotraukos

Šeštadienį rodytose ištraukose pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinius režisierė Dalia Tamulevičiūtė kontrasto principu leido atsiskleisti netikėtoms savo auklėtinių talento pusėms. Vakarykštį Ivanušką vaidinusiam V. Novopolskiui jos neklystanti pedagogės nuojauta leido nerti į apsisprendimo kančių draskomą Ragožino esybę. Sunkiausią "išbandymą Dostojevskiu" jaunasis aktorius puikiai atlaikė. Jis sukūrė Ragožiną, sakytum, žaidžiantį savo dvasinių galimybių ribomis, bet po žaidybiškumo luobu slepiantį širdį sprogdinančias kančias, kovą su pačiu savimi ir Aukščiausiuoju ir leidžiantį joms prasiveržti tik keletą tiksliai dozuotų akimirkų.

Jaunųjų aktorių ir režisierės triumfu tapo ištrauka iš "Nusikaltimo ir bausmės". Visa juodos spalvos paletė: žemės pilkšvumo herojų veidai, tamsos citadelėje įsižiebusi viltis išlikti kartu net mirties akivaizdoje, Dostojevskio minties ir jausenos akivarai... Žmogus reikšmingas tol, kol yra šalia kitų žmonių, – tokią mintį virš spektaklio šešėlių brėžia režisierės ranka.

Tamsiai pilkų būtybių būrys mechaniškai šurmuliuodamas suneša stalus ir suruošia pakasynų pietus Marmeladovo garbei. Dvi pečius surėmusios priešininkų grupelės ir žodinė Katerinos Ivanovnos (aktorė Inga Maškarina) kova su Amalija Ivanovna (aktorė Olga Pasternak) ir su visu pasauliu. Ligos, artėjančio galo, visiškos nevilties smaugiamos Katerinos įdėmiai klausosi Raskolnikovas (aktorius V. Lukjanovas), ne tik suteikiantis nelaimingajai bendravimo viltį, bet ir trumpam pristabdantis įvykių griūtį. Raskolnikovas šioje ištraukoje – tarsi suspausta veiksmo spyruoklė, neatlaikanti dramatinės įtampos, nutrūkstanti ir išjudinanti visuomenės moralinės sanklodos pagrindus, demaskuojanti tariamą padorumą (V. Krulikovskio vaidinamas Lužinas) ir apginanti puolusią dorybę (Aleksandros Metalnikovos vaidinama Sonia Marmeladova).

Pirmame diplominių spektaklių vakare rodytos "Idealistės" (pagal Aleksandrą Volodiną) herojė norėjo pasveikinti ateinančią Puškino žodžiais "Здраствуй племя молодое, незнакомое!" Aktorės Olgos Pasternak suvaidintos Bibliotekininkės lūpomis buvo išsakyta pagrindinė kryptis, kurią režisierė Dalia Tamulevičiūtė nurodė savo jauniausiajam kursui, – eiti į gelmę. Vaidmens, žmogaus sielos, literatūros, gyvenimo gelmę. Ir visada, bet kokiomis aplinkybėmis, išlikti idealistais – tikinčiais ir veikiančiais vardan žmoniškumo, vardan galimybės būti scenoje ir savo individualią kūrybinę energiją ištirpdyti teatro bendrystėje.