Pirmasis

Neoklasicizmo įsaulyje

Felikso Bajoro kūrinio premjera ir vienas garsiausių pasaulio pianistų Vilniaus festivalyje

Rita Nomicaitė

iliustracija
Feliksas Bajoras
M. Raškovskio nuotr.

Mūsų koncertinis gyvenimas rodo, kad profesionalus koncerto programos sudėliojimas pagal stilistiką, trukmę ir atlikėjų sudėtį nėra kasdienis reiškinys. Dažniausiai nukenčia pirmoji. Todėl ypač norėtųsi pasidžiaugti Vilniaus festivalio birželio 11-osios koncerto programa ir pakankamai vieninga, neišblaškyta jos stilistika.

Ji sukosi apie neoklasicizmą. Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo Pauliaus Hindemitho "Simfoninės metamorfozės C.M. von Weberio temomis", specialus festivalio užsakymas lietuvių autoriui – Felikso Bajoro simfonija Nr. 5 balsui ir simfoniniam orkestrui, Sergejaus Prokofjevo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, g-moll; koncertavo Asmik Grigorian (sopranas), Arkadijus Volodosis (fortepijonas), Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas.

P. Hindemitho "Metamorfozės" – ryškus neoklasicizmo pavyzdys: tai skaidrios struktūros, kontrastų dramaturgija pagrįstas opusas. Kad kūrinys remiasi klasikiniu simfonijos modeliu, atskeidžia ir dalių pavadinimai: Allegro, "Turandot. Scherzo." Moderato – Lebhaft, Andantino, Marsch. Antano Kiverio puikiai parengtoje koncerto programėlėje tiksliai išvardyti cituojamų Weberio opusų fragmentai: pjesės fortepijonui keturioms rankoms, op. 60 ir op. 10, "Turandot-Ouvertüre"; nuorodyta, kuriose kūrinio vietose šios citatos naudojamos. Apskritai šios "Metamorfozės" – tarsi koncertinė simfonija – teatralizuotas, linksmas, spalvingas kūrinys. Reikia pabrėžti, kad orkestras ir dirigentas suprato, ką groja, ir leido realiai (ne vien mintyse) išgirsti minėtus dalykus, tik Andantino dalyje kiek pasigedau paslaptingumo – gal tiesiog tylesnio piano ir atsargesnio garso išgavimo.

F. Bajoro kūriniai retai atsiduria tokiame tinkamame kontekste. Šio kompozitoriaus muzikoje nuolat skamba neoklasicizmo atšvaitai (polifonija!), ir ją jau seniai buvo galima gretinti su šia kryptimi, o ne su įvairių amžių romantizmu. Tąvakar aplinkybės padėjo išryškinti F. Bajoro naująjį braižą. Įprastinis Bajoro neoklasicizmas, man rodos, įgijo savybių, būdingų prieškario laikams – senesnė muzika tarsi prikeliama iš užmaršties, simfonijoje šmėkšteli Richardo Strausso, Igorio Stravinskio motyvų šešėliai. O kartu – ir toliau kintantis (nuo neoklasicizmo atgarsių tolstantis) Bajoro mąstymas: naujajame kūrinyje dar labiau išsiplėtusi homofonija. Polifoninė tėra pirmoji dalis Presto, savotiška įžanga į kitas tris, kuriose jau dainuoja sopranas, o orkestras jo partiją tik iliustruoja, palaiko. Nuo antrosios dalies antrojo trečdalio iki simfonijos pabaigos kuris nors instrumentas (klarnetas, fleita, antrieji smuikai ar kt.) beveik visą laiką dubliuoja balso partiją, ritmas neretai tiesiog pabrėžiamas akordais. Kai kurie kiti kūrinio homofoninės faktūros požymiai: Allegro moderato dalis pagrįsta tęsiamais akordais, Largo kiek polifoniškesnė, tačiau čia įvairūs instrumentai dažnai groja unisonu. Finale, Allegro tenace, balsų judėjimas taip pat tarsi linijinis, tačiau jis pagrįstas ne nenutrūkstamu kiekvieno balso plėtojimu, o trumpomis frazėmis, pereinančiomis iš vieno instrumento į kitą, pirmajam nutylant. Skirtingų grupių instrumentai, grojantys kartu, finale taip pat dažnai groja unisonu. Visa tai, o kartu ir kūrinio kulminacija pačioje jo pabaigoje, sukuria lyg ir ekspresionistinį skambesį, tarytum kompozitorius norėtų labai reikšmingai, aiškiai, vienprasmiškai (pranašiškai?) kažką pasakyti. Nepaisant paminėtų Bajoro stiliui neįprastų dalykų, pagrindiniai bruožai yra išlikę, pvz., teatriškumas (įspūdis, kad "kažkas vyksta"), melodinės intonacijos – ko vertas vien pradinis obojaus ringavimas, išraiškingumu prilygstantis garsiajam Algirdo Martinaičio "Cantus ad futurum" pirmosios dalies klavesino motyvui...

iliustracija
Feliksas Bajoras ir Asmik Grigorian
T. Binkio nuotrauka

Didžiąją simfonijos teksto dalį sudaro pastaruoju metu kompozitoriaus itin pamėgto arabų filosofo ir poeto Khalilio Gibrano eilėraštis (iš kūrinio "Pranašas") apie meilę plačiąja prasme. Paimtos ir kelios eilutės iš Biblijos, bet ne iš eilės, o fragmentais, kaip Bajorui būdinga, tekstą faktiškai perkuriant. Panaudoti fragmentai iš Apreiškimo šv. Jonui (22, 17. 10c. 6c.), šv. Apaštalo Pauliaus laiškas romiečiams (13, 11–12), laiškas korintiečiams (1 Kor. 12, 4a. 5b. 6b. 8; už patikslinimus dėkoju Danutei Kalavinskaitei). Pagrindinei teksto temai kompozitorius sugalvojo "kontrapunktą": atskirai pakartojo Apreiškimo eilutę "Tempus enim prope est" ("Laikas trumpas"), o kūrinį baigė fraze "Quia tempus non erit amplius" ("Laiko daugiau nebėra"), išrėkta fortissimo skambiausiu soprano registru ir tarsi kalavijo kirčiais nukirsta orkestro tutti akordais. Partitūroje ant paskutinio akordo dar uždėtas aštraus akcento ženkliukas (taip ir atlikta), bet nėra kompozitoriaus mėgiamo užrašo "G. P." (didžioji pauzė) prieš pabaigos brūkšnius. Šie skaudžiai ekspresyvūs muzikiniai dalykai iškelia kūrinio idėjos klausimą, nes tartum prieštarauja teksto prasmei, kalbančiai apie meilės dėka sustojusį laiką, lyg patekus anapus – ten, kur idilija. Ar kompozitorius norėtų pasakyti, kad reikia skubėti mylėti čia, Žemėje?

Iš muzikantų, pirmąkart atliekančių tokį didelį ir visiškai naują kūrinį, negalima reikalauti tobulo meniškumo. Atlikėjai verti pagarbos jau vien už tai, kad nepažiūrėjo į kūrinį atsainiai. R. Šervenikas, mano galva, pirmiausia brangintinas už profesionalo sąžinę – visuomet malonu justi, kad dirigentas kūrinį yra išstudijavęs. Be to, jis moka "patempti", "suimti" orkestrą, o šįkart turėjo daug padėti ir solistei.

iliustracija
Arkadij Volodos
T. Binkio nuotrauka

A. Grigorian – Muzikos akademijos bakalaurė. Programėlėje rašoma, kad jauna dainininkė jau nemažai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje (Batumyje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Mančesteryje), paruošė keletą skirtingo plano operos vaidmenų (Dezdemonos, Violetos, Čio Čio San, Mimi, Mikaelos, Siuzanos ir kt.). Nepratusiems prie modernios muzikos iškyla netikėtų užduočių, tačiau, kaip minėjau, viską lemia atlikėjo norai. Jaunoji dainininkė, regis, labai pasistengė, kad simfonijos atlikimas įsilietų į šventinį šurmulį.

Antrąją koncerto dalį ryškiomis spalvomis nuspalvino S. Prokofjevo Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui. 1913 m. sukurtas opusas – neoklasicizmo šauklys, sukurtas dviem dešimtmečiais anksčiau už M. Ravelio koncertus. Jis man priminė plokščius, plakatiškus, grynų spalvų ir kampuotų formų paveikslus. Jaunatviškas koncerto muzikos smarkumas asocijuojasi ir su K. Binkio chrestomatinėmis futuristinėmis eilutėmis "Imame žodį ir koja, kaip futbolą, Sviedžiame kur į dangaus pašalį" (čia surašiau tik bendriausius bruožus, ilgame keturių dalių kūrinyje pasitaiko ir lyriškų fragmentų, ir elegantiško humoro, ir savotiško inteligentiško "smulkumo"). Tačiau tą vakarą nemažiau už patį kūrinį intrigavo jo atlikėjas solistas Arkadijus Volodosis.

Veržliose reklamose sakoma, kad šis 31-erių metų Sankt Peterburge gimęs pianistas – nepaprastai techniškas. Vilniuje turėjome progos išgirsti, kad jis ne veltui lyginamas su V. Horowitzu. Įvairių šalių spauda apie A. Volodosį rašo, kad jo pirštai pasaulyje greičiausi, o techninis meistriškumas bei meninė atlikimo pusė gniaužia kvapą.

Agresyviajam Prokofjevo Koncertui buvo puikiai panaudotas gebėjimas išgauti fiziškai stiprų garsą, mokėjimas padaryti jį grubų (futuristiškai "spardomą").

Užtat juo įdomesni buvo dainingesnio tono bisai: S. Racmaninovo "Itališka polka" ir romanso "O net, moliu, ne uchodi" transkripcija, padaryta paties A. Volodosio (už šią informaciją esu dėkinga Rokui Zubovui ir Rolandui Aidukui). Maga išgirsti A. Volodosio interpretuojamą ir dėl subtilių niuansų jo tiesiog dievinamą Schubertą – skambindamas skirtingų stilių muziką, pianistas, regis, persikūnija tarsi aktorius.

Tai, kad Vilniaus festivalyje pateiktas ne Volodosio Schubertas, o galingas garsas ir akrobatinė technika, rodo sumanią organizatorių taktiką. Jie puikiai supranta, kad festivalis iš esmės negali būti vien rimtas akademinis renginys (kaip tik tokia muzika skambėjo dviejuose ankstesniuose koncertuose), kad jam reikia ir triukšmingosios dalies. Įbėrus žiupsnelį "gvazdikėlių" – naujas Bajoro opusas, vienas garsiausių pasaulio pianistų – renginys patraukia tiek profesinio cecho, tiek platesnių poreikių klausytojus.