Gyvenimas dėžėje

Andy Warholo "Laiko kapsulė"

1974 m. Andy Warholas padarė pirmąją iš daugiau nei 600 "Laiko kapsulių". Nors jos vertingos tuo, kad leidžia pažvelgti į menininko gyvenimą ir suprasti jo požiūrį į dabarties istoriją, iš pradžių Warholas atrodė joms abejingas. Jis užsimena apie dėžutes 1975 m. išleistoje knygoje "Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)": "Reikia paimti dėžę ir į ją viską mesti, o po mėnesio užklijuoti... Reikėtų žinoti, kur ji yra, bet jei nežinai ar ją pametei, tiek to, reikės rūpintis vienu daiktu mažiau."

Praėjusią žiemą penkiolika dėžių buvo eksponuojamos Frankfurto Modernaus meno muziejuje. Turint omenyje Warholo motyvus, nestebina, kad be jokios cenzūros dailiai eksponuojamos , regis, jo gyvenimo atliekos. Tai – žavi kolekcija, lyg koks aukšto lygio blusų turgus ar keistenybių kabinetas. "The New Yorker" redaktorius Brendanas Gillas apie vieną literatūros kūrinį kartą pasakė: "Jei jis būtų geresnis, nebebūtų toks geras." Tas pat tinka ir "Laiko kapsulėms". Lieka tik išsiaiškinti, kas jas padarė: Andy archivaras ar Andy menininkas?

Warholas mirė 1987 m., ir jei jis būtų pasinaudojęs savo paties patarimu suformuoti vieną kapsulę per mėnesį, tereikėtų išpakuoti 156. Tačiau nenuilstantis rinkėjas sukrovė dar 456. Turint omenyje, kad reikia dešifruoti aibę Warholo įvairenybių, daugiau nei keistas sutapimas atrodo tai, kad metai prieš Warholui pradedant jas rinkti, archeologas ir antropologijos profesorius Williamas Rathje sukūrė "šiukšlogijos" teoriją tardamas, kad šiuolaikinės šiukšlės galėtų papasakoti apie dabartinę civilizaciją tiek pat, kiek ir muziejuose saugomos vertybės.

Frankfurto parodoje muziejuje saugomų Warholo kūrinių kolekcija buvo eksponuojama kartu su daiktais,Warholo sumestais į dėžes. Pavyzdžiui, "Laiko kapsulėje Nr. 21" yra iš "Life" žurnalo išplėštas puslapis su Johno F. Kennedy laidotuvių procesijos nuotrauka. Ji stulbina tuo, ko joje trūksta, būtent – sielvartaujančios Jackie galvos. Ji iškirpta. Šiandien iškarpytas puslapis tampa nebūties alegorija – miręs Prezidentas, mirusi Jackie, miręs Andy. Bet jis susietas ir su šalia pakabinta Warholo šilkografija "Džekė" (1964). Ši aplinkybė skatina manyti, kad laikraščio nuoplaiša tarsi "pagerina" paveikslą suteikdama jam relikvijos statusą.

Pati surinktų šiukšlių gausa stebina. Keletas pavyzdžių: su 1968 m. susišaudymu susijusi Warholo ligoninės apyrankė, kvitai iš "Max’s Kansas City", keturios tarnaičių uniformos, 1941 m. Shirley Temple fotografija, dedikuota "Andrew Warhola", Philippo Johnsono laiškas, kuriame šis prisimena, kaip į jo namus Konektikute policija atvyko sustabdyti "Velvet Underground" grojimą, Jameso Harvey ("Brillo" dėžutės dizainerio) atminimui skirtos parodos skelbimas, gerbėjų laiškai, batų pora, kažkada priklausiusi Clarkui Gable’ui, 1956 m. rašytas Alfredo Barro laiškas, kuriame atmetamas Warholo pasiūlymas vieną batų piešinį dovanoti Modernaus meno muziejui, Irvingo Blumo laiškas, raginantis palikti "Stable" galeriją Leo Castelliui, kalėdinė atvirutė iš Paulo ir Lindos McCartney ir keletas Warholo motinos drabužių.

Metų metus istorikai galės darbuotis su šimtais atidarytų "Laiko kapsulių". Dar daugiau įrodymų iš šios slaptavietės pateks į dailėtyrininkų rankas, o paviršiun vis iškils daugybės neįgyvendintų Warholo idėjų pėdsakai. Čia yra užuominų į idėjas, kurių nerasite kitoje Warholo kūryboje, pavyzdžiui, firmos, gaminančios prietaisus profesionaliems magijos triukams, atsakymas į Warholo plūduriuojančios kėdės ir tvirto metalinio žiedo užsakymą 1966 m. Galėtų būti lyg ir viskas, tik toje pačioje kartoninėje dėžėje randame Ileanos Sonnabend laišką, kur klausiama, ar "plūduriuojanti skulptūra jau baigta... tiesiog jei kartais pamiršote šį projektą". Warholo "Sidabriniai debesys", sukurti 1966 m. parodai Leo Castellio galerijoje, gerai žinomi, bet ar užsimindama apie "plūduriuojančią skulptūrą" Sonnabend klausia apie nesukurtą kėdę, ar apie debesis?

"Laiko kapsulės", žinoma, patraukia dėmesį, bet vis dėlto lieka neaišku, ar jos vadintinos meno kūriniais. Andy Warholo muziejaus rinkinio ir tyrinėjimų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Johnas W. Smithas mano, kad tai – menas, nes Warholas kartais pats svarstydavo, kokia galėtų būti "Laiko kapsulių" rinkos vertė. Jis nurodo į eilutę dienoraštyje, kurią menininkas parašė prieš pat mirtį: "nunešiau keletą "Laiko kapsulių" dėžių į kontorą. Smagumėlis jas žiūrinėti – ten yra dalykų, kurių tikrai nesinori atsisakyti. Kada nors parduosiu jas už 4000 ar 5000 USD. Iš pradžių maniau, kad už 100 USD, bet tokia nauja mano kaina."

Parduoti skirti dirbiniai ar meno kūriniai? Tokie klausimai tampa reikšmingi, nes Andy Warholo kūrybos autentiškumo nustatymo taryba neseniai sukėlė skandalą dėl kai kurių menininko autoportretų teisėtumo. Tarybos tinklapyje galima perskaityti: "Numatyta Andy Warholo kūrinių autentiškumo nustatymo procedūra". Ginčijamasi, kodėl Taryba atsisakė skelbti procedūrą ar pateisinti savo sprendimus. Žinoma, tai padarytų juos atvirus interpretacijoms. Tarybai teks atsakyti teismui, o ne kultūrai – ant kortos pastatyta per daug pinigų, o rezultatas gali parodyti, kas nustatinės "Laiko kapsulių" statusą.

Tiesa ir tai, kad Warholas apie "Laiko kapsules" yra sakęs: "Man duodamus daiktus noriu iškart išmesti pro langą, bet užuot tai daręs, sakau ačiū ir metu juos į dėžę. Kita vertus, manau, kad iš tikrųjų noriu juos išsaugoti, kad kada nors dar kartą būtų galima panaudoti."

Menininko verdiktą galima perskaityti šiuose žodžiuose, bet situaciją komplikuoja kitas jo teiginys: "Norėčiau išlikti paslaptingas. Niekada neišduodu savo biografijos faktų ir kai manęs klausia, juos kaskart falsifikuoju". Tikrasis klausimas fundamentalus kiekvienai disciplinai: kas sprendžia? O atsakymas, kaip visada, gali keistis.

Parengė Agnė Narušytė