Tebūnie paslaptis

Vygantas Paukštė. "Atsipalaidavimas II". 2004 m.

Yra paveikslai, kurie su akylu stebėtoju kalba ironiškai, kaip antai Šarūno Saukos darbai, arba skausmingai, kaip Marijos Teresės Rožanskaitės tapyba, gundančiai, kaip Laisvydės Šalčiūtės moteriškės, ar rafinuotai, kaip Sigito Staniūno romantinis kaukių balius. Dailininkų Broniaus Gražio ir Vyganto Paukštės darbai nekalba. Jie tyliai filosofuoja. Negana to, dvelkia paslaptimi: realybė apraizgyta lipniomis paslapties gijomis, susipynusiomis iš kasdienių motyvų, gamtos fragmentų, efemeriškų žmonių kontūrų, siurrealistinių pasąmonės srautų. Už primityvios, ekspresyvios tapymo manieros driekiasi metaforų, mįslių, subtilių minčių niuansų laukai. Lengvi, chaotiški, judrūs potėpiai koduoja filosofinį, gilų darbų turinį. Tarsi paveikslai žaistų slėpynes su žiūrovais: ar bandysi surasti, ištraukti ir padžiauti dienos šviesoje dar vieną prasmę, ar leisies vedžiojamas už nosies pirmo lengvumo įspūdžio? Pirminio lengvumo įspūdį darbams suteikia ne vien vaikiška tapymo maniera, bet ir spalvos: V. Paukštės – skaidrios, šviesios, švelnios, B. Gražio kiek intensyvesnės, ryškesnės. Jo darbuose dominuoja katino, žuvies, taurės, "permatomo" žmogaus-dvasios motyvai. O V. Paukštės darbų serijoje pagrindinis motyvas – vienišas, efemeriškas žmogus, neretai su sklidina raudonojo vyno taure. Žmogus gamtoje, žmogus kasdienėje aplinkoje: valgantis, geriantis vyną, šokantis ar tiesiog besiilsintis lovoje. Tiksliau – jautrios, kontūrinės žmogaus užuominos, trūkčiojantys gamtos fragmentai, šviesūs dangaus ir vandens plotai – visa tai sudaro darnią, neperkrautą paveikslo kompoziciją. Regis, pakanka lengvo potėpio, tarsi atsitiktinio (o iš tiesų išmąstyto) spalvų tekštelėjimo į kairę, į dešinę – ir paveikslas atgyja versdamas pro ažūrinį paslapties šydą žvilgtelėti į išvirkščiąją pasaulio pusę. V. Paukštės darbuose dera impresionistinė tapyba, nonfinito principas, minimalios išraiškos priemonės, primityvia maniera tapyti žmonių kontūrai ir gili filosofinė potekstė. Tyli filosofija būdinga ir kitam užuominų meistrui – B. Gražiui, tačiau jo darbuose susipynę fantasmagorijos, grotesko, pasąmonės srautų vaizdai. Tikrovės ir fantazijos eklektika: kasdienėje aplinkoje išnyra keisti daiktai, o fantastinėje erdvėje pasirodo tikrovės likučiai – lengvi žmonių kontūrai, vyno taurės, žuvies simboliai ir kt. Tapyba balansuoja ant abstraktumo ribos. Motyvai, kaip ir dailininko V. Paukštės, pasirenkami iš gamtos, kasdienio gyvenimo ar sužvejojami fantazijų pasaulyje. Iš tikrovės ir fantazijos mišinio klijuojama kitokia realybė, galbūt net tikresnė už esamą. Negali prisikasti iki tiesos ir aiškumo. Lieka paslaptis – masinanti ir trikdanti, verčianti dar sykį stabtelėti ir pamėginti įminti mįslę ar pagauti nors menkiausią pažįstamos realybės atšvaitą. Efemeriškos užuominos, lengvi gamtos ir žmonių pėdsakai jautriai virpa artėdami prie abstraktaus žanro, tačiau nevalingai stabteli, neperžengdami grynos abstrakcijos ribos. Skirtingai nei grynieji abstrakcionistai – Eugenijus Cukermanas, Kazė Zimblytė, Rūta Katiliūtė – šie dailininkai savo darbuose palieka daiktų, žmonių, gamtos šešėlius, kurie sklando, slepiasi, stebi, mąsto paslapties pritvinkusioje erdvėje. Tylūs ir gilūs paveikslai. Jie nerėkia ryškiomis spalvomis, neaimanuoja drumzlinu lietuviškos mokyklos koloritu, nesipuikuoja pompastiška elegantiška kompozicija, neerzina vienas ant kito lipančių ir bendrą vaizdą stelbiančių motyvų gausa, neprovokuoja erotiniais vaizdais. Mąstanti ir verčianti mąstyti tapyba, apraizgyta skaidriu paslapties voratinkliu.

Bronius Gražys. "Ieva ir obuolys". 2002 m.