Veržlus kaip pavasaris

Nuotraukos iš Valstybinio jaunimo teatro archyvo

2004 m. birželio 2 d. aktoriaus Rolando Butkevičiaus artimieji, bičiuliai, kolegos, režisieriai, teatro kritikai, susirinkę į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, minėjo šio scenos meistro 70-metį. Aktoriaus žmonos, žurnalistės Birutės Butkevičienės, Valstybinio jaunimo teatro bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus inicijuotas renginys lakonišku pavadinimu "Veržlus kaip pavasaris" mūsų teatralams ir kultūrinei visuomenei priminė vieno iškiliausių Lietuvos teatro aktorių kūrybinį kelią.

Rolandas Butkevičius gimė 1934 m. gegužės 24 d. Kaune, mirė 1989 m. gruodžio 28 d. Vilniuje.

Kiekvienais metais aktoriaus mirties dieną Birutė Butkevičienė Jaunimo teatro scenoje uždega žvakutę – būtent čia prieš 15 metų vaidinant spektaklyje "Brolis Alioša" sustojo Rolando Butkevičiaus širdis. Per minėjimą sausakimšoje muziejaus salėje žiūrint spektaklių ir filmų, kuriuose vaidino R. Butkevičius, ištraukas, klausant susirinkusiųjų prisiminimų bei vakaro vedėjos Reginos Kazlauskaitės skaitomų ištraukų iš laiškų, dienoraščių, recenzijų, kuriose užfiksuoti aktoriaus vaidmenys ir mintys, neapleido įspūdis, jog pačią vakaro atmosferą, jo tempą ir ritmą diktuoja bent trumpam atgijusi aktoriaus širdis. Neatsitiktinai jubiliejinio Rolando Butkevičiaus atminimo vakaro antraštėje atsirado žodžiai "Veržlus kaip pavasaris" – jie geriausiai apibūdina šį Artistą, Aktorių, Kūrėją. Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, Rolandas Butkevičius visada išsiskyrė "savo siautulingu menu, savo temperamentu, savo greita, lengva eigastimi, savo visuomet besišypsančiom akim, savo maniera labai garsiai kalbėti, kvatotis visa burna, savo ūmia reakcija, iškart išduodančia profesiją. Aktorius. Tik Aktorius. Visas nuo galvos iki kojų. Ekstravertas – nors rodyk psichologų konferencijose. O jo kelias į teatrą – nors dėk į teatrologinę chrestomatiją. Vaidino… gal jau vystykluose? Jokių atsitiktinumų, netikėtumų, aplinkybių sutapimų jo biografijoje nebuvo. Visiems, kurie žvelgė į tą nediduką berniuką su kiek išdidžiai atlošta galva, girdėjo, kaip energingai, skambiai ir su begaliniu užsidegimu jis kalba, buvo aišku, kad vaiko prigimtis – superartistiška." I. Aleksaitė teigė Butkevičių buvus "aukštos gyvenimo temperatūros. Niekada nemačiau jo susikrimtusio, liūdno, supykusio. Eidavo dideliais žingsniais, akys spindėdavo, plaukai būdavo pasišiaušę. Jis atrodė lyg besiveržiantis ugnikalnis." Pasak I. Aleksaitės, Rolandui Butkevičiui labai sekėsi, jo kūrybinėje biografijoje nėra nė vieno nevykusio vaidmens. Tarp svarbiausių Valstybinio jaunimo teatro scenoje Rolando Butkevičiaus sukurtų vaidmenų yra: Merkucijus W. Shakespeare’o "Romeo ir Džuljetoje" (režisierė A. Ragauskaitė, 1966), Džimis Porteris ir Klifas J. Osborne’o "Atsigręžk rūstybėje" (režisierius V. Čibiras, 1967), Lancelotas J. Švarco "Drakone" (režisierius V. Čibiras, 1968), Džimas O’Konoras T. Williamso "Stikliniame žvėryne" (režisierius G. Žilys, 1968), Leandras ir Skapenas Moličre’o "Skapeno klastose" (režisierius V. Čibiras, 1969), Grafas R. Rastausko "Lenktynių aitvaruose" (režisierius G. Žilys, 1972), Jasonas J. Anouilh’o "Medėjoje" (režisierė D. Tamulevičiūtė, 1974), Sorinas A. Čechovo "Žuvėdroje" (režisierė D. Tamulevičiūtė, 1979), Snegiriovas V. Rozovo "Brolyje Aliošoje" (režisierė D. Tamulevičiūtė, 1982). Aktorius daug filmavosi kine ir televizijoje, už vaidmenis TV spektakliuose "Zooparke" ir "Lietaus lašai" Rolandas Butkevičius buvo premijuotas, dirbo radijuje. Išskirtinė ir R. Butkevičiaus koncertinė skaitovo veikla, neužmirštami poezijos vakarai, organizuoti visoje Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje.

Teatrologė Rolandą Butkevičių pažinojo nuo vaikystės – abiem teko lankyti būrelius Vilniaus pionierių rūmuose. Tuomet šitą mažą artistą iš Onos Juodytės dramos būrelio mylėjo ir vertino visi – be Rolando neapsieidavo nė viena koncertinė išvyka, nė vienas pasirodymas, berniūkštis žaižaravo talentu, iš visos širdies skaitė skambius poetinius tekstus, liejo tikrų tikriausias ašaras vaidinimuose.

Pirmasis Rolando vaidmuo dramos būrelyje – Jonukas Juozo Baltušio pjesėje "Jonukas partizanas". Jonuko tėvą vaidino ne ką vyresnis Rimgaudas Karvelis, Rolando Butkevičiaus bendramokslis ir vėliau kolega 1956–1998 metais Kapsuko (dabar Marijampolės) ir Vilniaus jaunimo teatruose. Bendri vaikystės, paauglystės įspūdžiai, studijos Vilniaus konservatorijoje R. Senkutės, J. Gustaičio, S. Čaikausko vadovaujamame kurse, susidūrimas su skirtingais trijų dėstytojų aktorių ugdymo metodais, to meto gyvenimo kontrastai, konfliktiškumas, dramatizmas padėjo pamatus tvirtai dviejų būsimų aktorių draugystei.

Rolandas Butkevičius ir Algirdas Latėnas spektaklyje "Brolis Alioša" (rež. D. Tamulevičiūtė)

Teatro kritikas Egmontas Jansonas viename iš straipsnių yra išskyręs R. Senkutės pedagoginę įtaką Rolandui Butkevičiui. Pasak jo, "didžiulis R. Senkutės talentas, jos mokėjimas būsimajame aktoriuje įskelti paslėptų galimybių kibirkštį, reikalavimas nuolat ieškoti, semtis žinių, kurti subtilų, vienintelį, nepakartojamą charakterį, nešti į sceną visą herojaus biografiją, jo jausmų, minčių, poelgių pilnatvę padarė didžiulę įtaką Rolandui Butkevičiui. Pedagogės pasiūlytas vaidmens kūrimo metodas – kaip skulptoriaus: iš pradžių rasti tinkamą marmuro luitą, išanalizuoti jį, sužinoti, ką iš jo daryti, o paskui lieka tik "smulkmenos" – reikia tik atskirti, kas nereikalinga. Tai pravers, kai Rolandas kurs savo didžiuosius vaidmenis. Iš R. Senkutės pamokų – tas vienintelio charakterio, jo grūdo ieškojimas, be kurio R. Butkevičius negalėjo kurti nė vieno vaidmens – didelio ar mažo."

Antroji Valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros laida išvyksta į ką tik įsteigtą Kapsuko dramos teatrą. Čia Rolandas Butkevičius sukuria Jasiaus vaidmenį K. Binkio "Atžalyne". Iš Kapsuko į Kauną jauną aktorių pasikviečia režisierius Henrikas Vancevičius. Naujokas iš karto gauna Simo Kairio vaidmenį Justino Marcinkevičiaus "Dvidešimtame pavasaryje" ir premiją Taline, Pabaltijo teatriniame pavasaryje, bei ne mažiau svarbų kolegų ir žiūrovų pripažinimą. 1958–1963 m. vaidindamas Kauno dramos teatre Rolandas Butkevičius sukūrė daugiau kaip 20 vaidmenų. Labai jaunas aktorius stebino ir žavėjo kiekvienu nauju vaidmeniu. Šis jam tapdavo dar viena kelione į nežinią, pažintimi su nauju, visai nežinomu žmogumi.

Paskui – kelerių metų pertrauka. Nuo 1963 m. iki 1965 m. R. Butkevičius buvo aktoriaus meistriškumo specialybės dėstytojas toje pačioje Konservatorijoje, kurią, rodos, ir pats ką tik baigė. Tarp jo mokinių – ir būsimos režisierės Dalia Tamulevičiūtė, Irena Bučienė. R. Butkevičius svajojo apie kino režisūros studijas Maskvoje. Bet 1966 m. režisierė Aurelija Ragauskaitė jį pakvietė į steigiamą Jaunimo teatrą. Puikus aktoriaus startas – romantiškas, poetiškas, ironiškas, aštraus proto ir jautrios širdies Merkucijus pirmajame jaunimiečių spektaklyje – W. Shakespeare’o "Romeo ir Džuljetoje" – bene įdomiausias šio režisierės A. Ragauskaitės pastatymo vaidmuo. 24 metai atiduoti Jaunimo teatro scenai. Apie juos vakare prisiminė ir aktorius, režisierius, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Juos su Butkevičiumi likimas suvedė dviem vaidmenims Jaunimo teatre. Pasak A. Latėno, "tai buvo ne šiaip sau partnerystė – vaidmenys reikalavo didelio sielų sąlyčio". 1989 m. jiems vaidinant "Brolį Aliošą", nepasibaigus spektakliui teko nuleisti uždangą. A.Latėnas gerai įsiminė paskutines akimirkas: iš pradžių pamanęs, kad Butkevičius improvizuoja, staiga suprato, jog kažkas negerai. Paklausė: "Rolandai, kas yra?" Pamatęs jo išplėstas akis, Latėnas paprašė nuleisti uždangą. Deja, atskubėję gydytojai jau nebegalėjo padėti.

Yra daug žmonių, menančių, kaip Rolandas Butkevičius vaidino Snegiriovą "Brolyje Aliošoje", yra žiūrovų, mačiusių paskutinį Butkevičiaus spektaklį. Tiems, kurie norėtų pajusti paskutinio šio aktoriaus vaidmens aurą, citata iš teatrologės I. Aleksaitės straipsnio: "Šiuolaikiniame teatre (apie tai savo knygoje įdomiai rašo A. Efrosas) aktoriai puikiai įvaldė žiūrovų apgaulės meną. Jie moka meistriškai vaizduoti kančias, išgyvenimus, sukrėtimus, skausmus ir džiaugsmus. Viskas lyg ir kaip gyvenime. Bet kodėl visos šios emocijos neretai nepasiekia adresato – žiūrovo emocijų, kodėl šis kartais lieka šaltas, abejingas ir racionaliai stebi, kaip aktoriaus veidu rieda stambios it pupos ašaros? Matyt, yra dar kažkokia aktoriaus savybė, kuri padeda žiūrovui įsijausti į sceninio herojaus išgyvenimus. Šitą savybę pavadinčiau užkrečiamumu, įtaiga. Man rodos, kad Rolandas Butkevičius kaip tik ir turėjo šią įstabią gamtos dovaną.

Režisierės D. Tamulevičiūtės spektaklyje "Brolis Alioša" kaip reta nuostabiai sutapo aktoriaus ir režisierės požiūris į štabskapitoną Snegiriovą. Būtent R. Butkevičiaus Snegiriovas tapo D. Tamulevičiūtės spektaklio Sąžinės simboliu, jautriu jos balsu, herojumi, sugebančiu kraupiausiomis akimirkomis savo širdį atverti Gėriui. Jis buvo pasiruošęs padėti, suprasti, užjausti kitus. Gyvenimas jo nepajėgė sužlugdyti. Taip dar sykį nugalėjo stebėtinas aktoriaus vitališkumas."