Bilą nužudyti reikia

"Nužudyti Bilą 2"

Nežinau, ar Quentinas Tarantino turi ką nors nauja pasakyti apie pasaulį ir žmoniją, pagaliau, tai ir nesvarbu. Tačiau kad jis – didžiausias šių dienų kino virtuozas, nė kiek neabejoju. Antrasis filmas "Nužudyti Bilą 2" ("Kill Bill Vol.2", JAV, 2004) – geriausias įrodymas. Prisipažinsiu, kad po pirmosios dalies nesitikėjau, jog tęsinys bus toks nepanašus į pradžią. Greičiausiai kalta mąstymo inercija, prie kurios pripratino visada blogesni už pirmuosius įvairūs Holivudo "sekvelai" ir "prekvelai". Tarantino tarsi pasišaipo iš tokių išankstinių nuostatų, pateikdamas tiesiog kitokį filmą nei pirmasis. Ne, jis neatsisako žaidimo kino žanrų konvencijomis ir savo mėgstamiausiomis – kovinių azijietiškų, samurajų filmų ir spagečių vesternų – klišėmis, tačiau filme "Nužudyti Bilą 2" keičiasi ir pasakojimo tonas, ir ritmas, ir pagaliau tema. Tiksliau, abiejų "Nužudyti Bilą" dalių tema yra ta pati – keršto saldumas, tačiau antrajame filme Tarantinas pasako tai, apie ką negalėjo būti kalbama pirmajame – ironiškame rytietiškų kovų ir samurajų kardų fejerverke, visaapimančiame žaidime kino formos ir konvencijų galimybėmis.

"Nužudyti Bilą 2" jis prabyla apie jausmus, mirties fiziškumą, mokytojo ir mokinės santykius, motinystės pažadintą atsakomybę. Todėl filme atsiranda tai, ką būtų galima pavadinti net psichologizmu. Tarantino mėgaujasi neįtikėtinai stilingai kuriama dviprasmiška filmo atmosfera, "išretindamas" veiksmą, įterpia prasmingas pauzes. Antrasis filmas tarsi įvardija tai, kas pirmajame liko už kadro: sužinome Jaunosios vardą, jos praeitį, iš trumpų retrospektyvinių epizodų galime nuspėti jos santykių su Bilu istoriją ir žmogžudystės Teksaso bažnyčioje priežastis. Tarantino viską tvarkingai sudėsto į lentynėles, sužadindamas norą iš naujo pasižiūrėti ir pirmąją dalį, kuri iš esmės yra tik antrosios priešistorė.

Pirmasis "Nužudyti Bilą" filmas buvo režisieriaus meilės ir susižavėjimo duoklė Honkongo kovų, japonų samurajų filmams ir animacijai. Antrajame Umos Thurman herojė jau nebekeliauja po pasaulį, nors ir tebetęsia savo keršto misiją. Ji vyksta į vesterno suformuoto amerikietiškojo mito žemę, kuri driekiasi kažkur ties Teksasu ir Naująja Meksika. Jai liko nužudyti du vyrus ir vieną moterį, prieš penkerius metus išžudžiusius jos vestuvių ceremonijos dalyvius ir dar negimusį kūdikį. Vienas tų vyrų – paslaptingasis Bilas (David Carradine), kurio veido pirmajame filme taip ir nepamatėme. Paaiškėja, kad jis ne tik idealių žudikų komandos "bosas", bet ir jaunosios Beatriks meilužis, mokytojas, kurio dėka ji tapo šimtu procentų veiksminga žudymo mašina. Tai jis atidavė merginą į Rytų kovų mokytojo (legendinis Gordonas Liu) rankas, tai jo kūdikį nešiojo Beatriks. Todėl tokia svarbi jų finalinė dvikova, kai Beatriks užmuša Bilą, gal net ne iš keršto, o gelbėdama dukterį nuo būsimos žudynių ir prievartos patirties.

Be abejo, filmo siužetas – tai visų "žemųjų" žanrų, iš kurių iki šiol įkvėpimo semiasi telenovelių kūrėjai, ypač melodramos, pastišas. Čia ir stebuklingas prarasto vaiko atradimas, ir keliskart Beatriks filme išgyvenama mirtis, ir tokie pat stebuklingi "prisikėlimai" (ypač tas iš kapo, į kurį ją dar gyvą užkasė Bilo broliukas, – Tarantino neatsispiria pagundai parodyti chrestomatinį siaubo filmo kadrą: iš šviežiai sukastos žemės staiga išnyra numirėlio ranka…), ir motinystės apologija, kai ką tik nėštumo testą atlikusią Beatriks užpuola kita samdoma žudikė. Tarantinas visa tai prisodrina tokios poezijos, kad norom nenorom priverčia susimąstyti apie tikrąją kino prigimtį. Panašiai atsitinka ir su spagečių vesternų citatomis. Tai ne tik sumaniai pakartoti ir nostalgiją žadinantys Sergio Leone’s filmų rakursai, apšvietimas, kadro kompozicija ar ekrane skambanti Ennio Morricone’s muzika, bet ir šis tas daugiau. Nutrintos klišės mūsų akyse virsta kino grynuoliais, aukščiausios prabos kino poezija, todėl neatsitiktinai į galvą ateina Anos Achmatovos eilutės "Когдаб вы знали из какого сора растут стихи, не ведая о том…" Įdomiausia, kad toji poezija randasi iš prievartos, kraujo, mirties, tarp pirštų įstrigusios išdurtos, kraujuojančios Daryl Hannah herojės akies, kankinimų gyvatės įkandimais vaizdų – tarsi koks viduramžių epas. Tačiau Tarantino kuria savo ypatingą epą, apdainuojantį kiną, turintį nemirtingąją galią jaudinti, žavėti, priversti verkti ir džiaugtis, matyti materializuotus savo sapnus ir baimes. Jo filmai visada buvo odė kinui – pačiam pigiausiam, paprasčiausiam ir neįmantriausiam būdui persikelti į kitą pasaulį, kuris, pasirodo, egzistuoja mūsų iliuzijų šerdyje. Tarantino daro viską, kad tos iliuzijos išliktų.