Muzika

Netikėtos traktuotės

Čilės pianisto Alfredo Perlo debiutas Lietuvoje

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Alfredo Perl
T. Binkio nuotr.

Birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko vienintelis Vilniaus festivalio solinis pianisto koncertas. Nors dar jauno, bet jau gerai pasaulio didmiesčiuose žinomo pianisto iš Čilės, dabar gyvenančio Miunchene, Alfredo Perlo koncertas į prestižinę sostinės koncertų salę subūrė daugybę klasikinės muzikos gerbėjų. Šiais laikais retas muzikas pasirenka savo koncertui vien solidžią, be jokių virtuozinių blizgučių ar populiarių, klausytojų mėgiamų kūrinių programą. Girdėjome vien praeities meistrų sonatas: Josepho Haydno Es-dur, Hob. XVI: 52, Ludwigo van Beethoveno E-dur, op. 109, ir Franzo Schuberto c-moll, D 958.

A. Perlas gimė 1965 m. Čilėje, koncertuoti pradėjo būdamas devynerių. Jis studijavo Santjage, Kelne ir Londone pas Carlosą Botto, Günterį Ludwigą bei Marią Curcio. Tarptautinis pianisto debiutas įvyko 1992 m. Londone, Karalienės Elžbietos salėje. A. Perlo interpretacijos menas pavergė Didžiosios Britanijos publiką. Dabar pianistas virtuozas koncertuoja daugelyje geriausių pasaulio salių, muzikos festivaliuose, solo ir su puikiais simfoniniais orkestrais. A. Perlo meninę, profesinę brandą liudija ir įrašai kompaktinėse plokštelėse. Jis yra įrašęs visas L. van Beethoveno sonatas fortepijonui ir variacijas A. Diabelli valso tema, sonatas violončelei ir fortepijonui (su Guido Schiefenu), R. Schumanno, F. Liszto bei F. Busoni kūrinius, 24 F. Chopino preliudus, J. Brahmso sonatas klarnetui ir fortepijonui (su Ralphu Manno), E. Griego koncertą, K. Szymanowskio "Symphonie concertante". Tai tikrai visais atžvilgiais įspūdingas sąrašas, rodantis didžiules pianisto galimybes, energiją, ištvermę, o ką jau kalbėti apie puikią šių įrašų profesinę kokybę. "Süddeutsche Zeitung" rašė, kad "A. Perlo interpretacijos – jautrios, gaivios ir nuoširdžios. Grodamas jis įrodo, kad ir šiais blankios kasdienybės laikais didžioji L. van Beethoveno muzikos atlikimo tradicija tebėra gyva".

Solidi Filharmonijos publika užgniaužusi kvapą išklausė Čilės pianisto jautrią, švelnią J. Haydno Sonatos Es-dur interpretaciją. Profesionalai, laukę ryškios, šmaikščios kompozitoriaus simfonisto sukurtos sonatos, vienuose epizoduose iškilmingos, sukauptos, kituose – kiek dramatiškos, kontrastingos muzikos, išgirdo visai kitokią interpretaciją. Pianistas mėgavosi dailiais, lanksčiai atliekamais tyliais garsiniais vaizdiniais, finale juos papuošdamas greitomis, gražiai skambančiomis vikrių natų kaskadomis, jausmingu, net trapiu skambinimu, gana dažnai pasitelkdamas pedalą. Stebino ir netikėta sudėtingos L. van Beethoveno vėlyvosios Sonatos E-dur traktuotė. Akivaizdi buvo pianisto nuostata emociškai įprasminti visus giluminius šios muzikos klodus ir pateikti juos lengvai, su meile, tarytum be pastangų. Tai visai kitokia nei, pavyzdžiui, didžio visų laikų fortepijono meistro Sviatoslavo Richterio interpretacija. Šiam skambinant vyrautų filosofinis pradas ir galingas pianisto temperamentas.

Dviejose pirmosiose Sonatos dalyse – Vivace, ma non troppo ir Prestissimo – buvo justi romantinis švelnaus žmogaus gėrėjimasis besikeičiančiomis nuotaikomis, vaizdiniais, nuo trečiosios dalies Andante molto cantabile ed espressivo virtęs kiek kitokia traktuote – tauriu, santūresniu muzikos perteikimu. Šios dalies temą su sudėtingomis skirtingų vaizdinių variacijomis į darnią visumą supinti pavyksta tik brandiems meistrams. Čia A. Perlas įtaigiai, laisvai ir įspūdingai kūrė gražius, puikiai skambančius, natūraliai susiliejančius, kontrastingus, gilios prasmės kupinus vaizdinius, patvirtindamas puikius pasaulio kritikų atsiliepimus apie jo interpretuojamą Beethoveno muziką, savitą šios muzikos sampratą.

Antrojoje koncerto dalyje girdėjome sudėtingą F. Schuberto Sonatą c-moll. Ją, kaip ir dvi po jos sukurtas sonatas, autorius ketino dedikuoti J.N. Hummeliui, tačiau leidėjas neįvykdė kompozitoriaus pageidavimo ir pašventė šią sonatą R. Schumannui. Dramatiškus šio kūrinio epizodus (pvz., I d. Allegro) A. Perlas atliko su Beethoveno muzikai būdingu valingumu, naudojo sodrų, masyvoką garsą, o kontrastingus epizodus skambino tarytum visai kitu stiliumi – lengvai, nuolat pasitelkdamas dešinįjį pedalą, saldokai švelniai ir tyliai. Antrąją – ilgą ir minties atžvilgiu sudėtingą dalį, Adagio, atlikėjas perteikė kaip šaltokai skambančią klasikinę muziką. Trumputė trečioji dalis, Menuetas, nuskambėjo šiltai, trapiai, maloniai. Ilga sonatos finalinė dalis Allegro buvo atlikta panašiai kaip ir pirmoji, tik čia vyravo lengvučiai, labai greit, ypatingai tyliai, švelniai ir paprastai, lyg per rūką plazdantys skambesiai, kuriems kontrastą kartais sudarydavo ryškūs "beethoveniški" valingi garsai.

Klausytojams karštai prašant, A. Perlas bisui kiek kitaip, nei traktavo sonatas, paskambino prancūzų kompozitoriaus G. Fauré Noktiurną Des-dur. Šviesūs, paprasti pagrindinės linijos garsai perkėlė į visai kitokį muzikos pasaulį, vėliau tarytum plonyčiai virpantys nėriniai pasipylė švelnūs ir įmantrūs greiti pasažai. Žavėjo didžiulės pianisto virtuozinės galimybės, subtilūs pianissimo ir vidinė laisvė.

Šio simpatingo, besišypsančio pianisto rečitalis patvirtino nuomonę, kad publika išsiilgo neagresyvių, šiltų, inteligentiškų traktuočių, kad išrankiems klausytojams ima nusibosti šiuolaikiški, aštrūs, bet paviršutiniškai "ryškiai" grojantys atlikėjai.