"Sueuropintos" erdvės pėdsakai Rygoje

Vlasta Žanić. "Chair of Personal Revolution"

Daugiau nei 30 metų vykstanti Rygos skulptūros kvadrienalė, kaip ir kiti panašūs tradiciniai regiono renginiai, šiandien akivaizdžiai siekia atsinaujinti. Devintosios kvadrienalės "Europos erdvė" atidarymas įvyko birželio 4 d.. Ją organizavo Meno vadybos ir informacijos centras bei daugybė tarptautinių ir vietinių partnerių, o kuravo jauni latvių menininkai Aigaras Bikse ir Kristapas Gulbis. Pastarieji neakcentavo savo ryšio su akademine skulptūros tradicija ir siekė aktualizuoti veikiau ne žanro transformacijas, bet naują, grynai politiškai apibrėžtą laiką. Projekte akcentuotos dvi datos – gegužės 1-oji (naujų ES narių priėmimas) ir gegužės 9-oji (Europos diena). Nors datos neabejotinai reikšmingos, tačiau jos niekaip neartikuliuotos parodos koncepcijoje, tad sunku būtų analizuoti jų poveikį meniniam regiono kontekstui. Todėl galima teigti, jog proginis kvadrienalės įprasminimas savotiškai tęsia sovietmečio tradicijas. Turint minty visai kitus istorinius įvykius, kažkada oficialiuose parodų atidarymuose būdavo minimos lygiai tos pačios datos (juk visi žinojo "žaidimo taisykles"). Tačiau tokiuose renginiuose kaip Vilniaus tapybos trienalė ar Rygos skulptūros kvadrienalė būdavo ieškoma ir randama tiesiog "gero meno", naujų tendencijų ar net neva "pro cenzūros akis praslydusių" eksperimentų.

Dialogas su kaimynais tradiciškai buvo svarbi paskata rengti kvadrienalę ir dalyvauti joje, todėl savotiška "išplėsto regionalizmo" koncepcija šiemet visų pirma pasiteisino ten, kur nuo pat pradžių aktualizuoti lokalumo aspektai ir tik vėliau ieškota bendrumų. Ne bandymas "iš viršaus" reflektuoti išsiplėtusią naująją Europą, bet pokomunisitnė vietos erdvė analizuojama ir Lietuvos dailės muziejaus išleistame leidinyje "Genius Loci". Jame publikuojami kvadrienalės satelitu tapusio seminaro pranešimai ir diskusijos (leidinio sudarytoja – lietuvių skulptūros kuratorė šioje kvadrienalėje Elona Lubytė). Panašūs renginiai ("Besiskiriančios realybės") anksčiau vyko ir kitose šalyse (Vilniuje – š.m. kovo 26 d.). Šiemetėje Rygos kvadrienalėje dalyvaujantys lietuvių menininkai Petras Mazūras, Mindaugas Navakas ir Svajonė bei Pauliaus Stanikai (jų kūrybinė sklaida buvo aktuali tiek uždaroje sistemoje, tiek ir atvirose naujos Europos meno erdvėse) savaip įteisino specifinį šiandienos ryšį su praeitimi. Gigantiškas ir statiškai įsirėžęs M. Navako "Horizontalus cilindras" centrinėje Rygos aikštėje ne tik iš karto užmezgė dialogą su Janio Rainio paminklu, bet ir išprovokavo aktyvią šių dienų gatvės praeivių polemiką, nes jau pačią atidarymo dieną aprūdijęs "įsibrovėlis" buvo aprašinėtas įvairiais posakiais. P. Mazūro "Bioteleskopas" – ganėtinai sudėtingas įrenginys ant vandens, kuriam neabejotinai reikia techninių paaiškinimų, galėjo veikti žiūrovo sąmonę ir tiesiogiai: per ilgus metus skulptoriaus užaugintas greipfruto medis Rygoje į saulę stiebėsi… šaknimis.

Sudėtingi naujosios Europos kvadrienalės dalyvių atrankos principai (organizacinio "tinklo" kūrimas ir partnerių paieška kiekvienoje naujosios Europos šalyje, deleguojant jiems teisę atrinkti meno kūrinius), kartais – kompromisiniai sprendimai (derybos tarp vietos atstovų ir pagrindinės "būstinės" Rygoje), ko gero, neturėtų būti tiesiogiai lyginami su ES funkcionavimo ypatumais. Tačiau orientacija į naujo politinio organizmo kūrimą akivaizdi – kuratorių vizijos primena referendumo proga sukurptus viešųjų ryšių įvaizdžius. "Mūsų paroda – ne spyna, kurios raktą bandome rasti Europoje, mūsų paroda – tai durys, kurias atidarysime visi kartu, kad galėtume pasižiūrėti, kas vyksta Europos erdvėje" (tekstas iš leidinio "Genius loci"). Galima būtų drąsiai priimti išškūkį ir belstis (ar spirti) į tas duris, juolab kad jas atidaryti (dėl informacijos trūkumo ne latvių kalba) ne visada buvo lengva. Tačiau apmąstymams kažkodėl provokavo ne tiesmukas Rygos kvadrienalės rengėjų siekis renginį paversti platforma, kurioje būtų matyti, "ar menas 2004 m. tapo toks pat homogeniškas, kaip ir bendra politinė-ekonominė sąjunga", bet netikėtai mieste atpažįstami ar sunkiau pamatomi, išgirstami kūriniai (pvz. Erik Samakho "Fleitininkai").

Mindaugas Navakas. "Horizontalus cilindras"

Nauja tai, jog šiemetis renginys išplito ne tik erdvėje (eksponuota Arsenalo parodų salėje, Latvijos geležinkelio istorijos muziejuje, Rygos centre ir netgi toliau nuo centro), bet ir laike. Kvadrienalė transformavosi į akivaizdžiai šiuolaikišką susitikimų, tarptautinių ryšių paieškos, diskusijų procesą. Šalia pagrindinės ekspozicijos "Europos Erdvė" vyko praėjusios kvadrienalės laureato, Grand Prix laimėtojo Nishi Masaaki paroda Latvijos dailininkų sąjungos galerijoje, Anderso Kreugerio moderuojama konferencija "Kolonizuota erdvė", taip pat seminarai Baltijos šalių meno akademijų studentams. Nevaržomai "kultivuojamą" europinę erdvę vis sunkiau fiksuoti konkrečiame laike. Tą liudija ir istorinės aliuzijos – minėtų politinių atskaitos taškų įkvėpti organizatoriai siekė "patikrinti" ne tik šių dienų, bet ir šeštojo dešimtmečio skulptūros skirtumus abiejose geležinės uždangos pusėse. Visgi istorinės skulptūros (pagal sumanymą turėjusios iliustruoti homogeniškus praeities pasaulius) – taip ir neprakalbintos, greičiausiai dėl to, jog vien hipotetiniai skirtingų epochų bei politinių sistemų meno sugretinimai be gilesnės analizės nėra itin iškalbingi. Na, nebent susidūrus su sąmoningai socrealizmo maniera kurtu bronziniu "pasenusio" Jurijaus Gagarino atvaizdu (Glebo Pantelejevo "Monumentas kosmoso užkariautojams"). Arba apmąstant "išlydytas" ir silikonine teatro uždanga paverstas totalitaristinės monumentalistikos užmačias (vengrų grupės "Little Warsaw" kūrinys "Marmuro gatvė", pelnęs šių metų laureato titulą). Į panašias postmodernistines strategijas apeliuoja ir šalimais įspūdingoje Geležinkelio istorijos muziejaus salėje eksponuotas S. ir P. Stanikų darbas "Hell". Jo poveikį visų pirma stiprina dirbtinis apšvietimas.

Be jau minėtos Vilniaus tapybos ir Talino grafikos trienalės, Rygos skulptūros kvadrienalė buvo vienas iš nedaugelio sovietmečio renginių, palaikančių aktualų profesinį forumą ir meninį regiono identitetą. Būtent šių renginių likimas posovietinėje (arba pokolonijinėje) realybėje padeda ne tik pamatyti pakitusią meninę saviraišką ir kelionių geografiją (naujos tarptautinių ekspozicijų, stažuočių, kūrybinių išvykų galimybės), bet ir pastebėti naujų tinklų, tarptautinės konjunktūros formavimąsi. Menininkų atstovavimas jau seniai nebepriklauso vien nuo tradicinių institucijų iniciatyvų. Tačiau naujos infrastruktūros (jos sukūrimą kuratoriai kažkodėl pavertė "svarbiu parodos koncepcijos komponentu") teikiamos galimybės pačios savaime taip pat neskatina naujų meninių dialogų. Kadangi iš principo atsisakyta tematinių intrigų, formaliai galima teigti, jog visas šiandienos Europos menas vienaip ar kitaip "atspindi" išsiplėtusią erdvę. Tuomet praktiškai kiekviename kūrinyje galima įžvelgti jei ne ES modelį, tai bent metaforą ar aktualią užuominą. Tik vargu ar šie geopolitinio mąstymo principai rūpi patiems menininkams. Jie įžūliai slopina savo meninį "budrumą" ir mėgaujasi letargija (kaip "agentas" Ginto Gabranso kūrinyje – raminamaisiais vaistais užmigdytas žmogus). Arba tiesiogine prasme "išmuša" žiūrovui kėdę iš po sėdynės (Vlastos Žanić kūrinys). Arba siūlo savas poetines intrigas gamtoje, toli nuo magistralinių kvadrienalės erdvių (Heather Acroyd ir Dano Harvey’aus "Gyvenimo piešimas" – žole apauginta sena koplyčia Rygos kapinėse).

Petras Mazūras. "Bioteleskopas"

Vis dar ieškant sąsajų su skulptūra (o Rygos kvadrienalėje kaip tik ir norėta "išskirti ryškiausius įvairių skulptūros srovių darbus") žanriškumas netikėtai gali tapti trikdančiu veiksniu. Panašiai šiandieninėje neva geografiškai besiplečiančioje Vilniaus tapybos trienalėje trikdo gan nekorektiškos "lietuviškumo" atitikmenų paieškos užsienio menininkų darbuose. Skulptūrinė intervencija, meno objekto ir įprastos miesto erdvės susidūrimo idėja tapo tarsi ir nesuformuluota kvadrienalės tema, kurią įkūnija instaliacijos, judantys, plaukiantys, grojantys objektai. Visgi kažkodėl, anot kuratorių, "paliekant nuošalėje tai, kas dabar vyksta šiuolaikinėje skulptūroje" (korektūros klaida?), tariamą renginio naujumą gerokai riboja būtent skulptūriškumo kompleksai. Mat daugelis šiuolaikinės skulptūros darbų, kaip ir reikia tikėtis, analizuoja ne geopolitinės kaitos procesus, bet tradiciškai diskutuoja ar mėgina paneigti monumentalistikos totalumą, solidų medžiagiškumą etc.

Konferencijos "Kolonijinė erdvė", vykusios Rygoje įsikūrusioje Stokholmo ekonomikos mokykloje, tema buvo formuluojama kur kas kryptingiau. Čia bene daugiausia diskusijų sukėlė "politinio aktyvumo" problema šiuolaikiniame mene, meno intervencijos į miesto erdves, jų regeneracijos per meną idėjos. Kita vertus, diskutuojant apie KITUR aktualias problemas ir neatsižvelgiant į šalimais eksponuojamus kūrinius, rizikuojama vėl išryškinti senus mentaliteto skirtumus ir tiesiog nesusikalbėti. Iš principo, atsinaujinanti kvadrienalė turi nemažai potencijos, nors kol kas jai ir stinga aiškesnio meninio identiteto. Nors tokių renginių principai nuolat keičiasi (tiesa, ne pernelyg radikaliai), bet mūsų regione jiems dar labai trūksta šiuolaikinio meno renginių kuravimo patirties.