Antanas Sprindys 1907–2004

Eidamas 98-uosius metus mirė operos solistas Antanas Sprindys.

Velionis buvo gimęs 1907 m. sausio 22 d. Biržų apskrities Repeikių dvare. 20-metis pradėjo dainavimo mokslus Kauno muzikos mokykloje, Oreste’o Marini klasėje. Gavęs Valstybės stipendiją, 1930 m. išvyko studijuoti į Romos šv. Cecilijos konservatoriją. Metus mokėsi Pio di Pietro klasėje, paskui jo profesorė buvo Edvige Ghibaudo (kone dešimties lietuvių dainininkų mokytoja). Nuo trečiojo kurso ėmė dalyvauti Konservatorijos koncertuose, dainuodamas Ch. Gounod "Fausto", A. Boito "Mefistofelio", R. Wagnerio "Valkirijos", kitų operų arijas, taip pat ansamblius su bendramoksliais. E. Ghibaudo studentų koncerto recenzijoje Romos dienraštyje "Il Piccolo" (1934 05 10) rašoma: "Lietuvis tenoras Antanas Sprindys, dainuodamas kartu su puikiu sopranu Angela Rositani, efektingai atliko ir ariją iš "Minjon", ir duetą iš "Karmen". Retsykiais padainuodavo ir kitur; pakviestas dainuoti Graikijos ambasadoje, turėjo garbingą progą apie Lietuvą pasikalbėti su tuomet emigracijoje gyvenusiu Graikijos karaliumi Jurgiu II. 1935 m. gegužę per V. Bellini mirties 100-ųjų metinių minėjimą "Normos" finalinė scena (A. Sprindys dainavo Polionę) buvo atlikta taip sėkmingai, kad buvo įtraukta į mokslo metų (o lietuvių dainininkui – ir į studijų) pabaigos koncertą. Apie jį dienraštyje "La Tribuna"(1935 06 02) rašyta: "Ilgas koncertas pasibaigė puikia V. Bellini "Normos" finaline scena; šioje scenoje išsiskyrė dainininkai Magnoni, Sprindys ir Presti – prof. E. Ghibaudo klasės studentai".

Baigęs studijas Romoje, A. Sprindys tapo Valstybės operos solistu. Tuomet buvo lietuviškojo operos teatro tikro klestėjimo metas. Pačiam stiprume tebebuvo pirmoji, teatro istoriją pradėjusi dainininkų karta; dainavo puikią mokyklą namie (dažnas – jei ne studijuodamas, tai pasitobulindamas ir svetur) išėjęs nemažas jaunesnės kartos solistų būrys, – ši profesija buvo pasidariusi itin populiari. Tačiau A. Sprindys sugebėjo sėkmingai į tą būrį įsijungti. 1936 m. sausio 22 d. jis sudainavo Kavaradosio partiją G. Puccini spektaklyje "Toska", o rudeniop sukūrė Lenskio vaidmenį, pirmą sykį atliktą rugsėjo 15 d. ("Eugenijaus Onegino" premjerą parengė dirigentas J. Tallat-Kelpša, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas M. Dobužinskis). Premjeros recenzijoje kitos dienos "Lietuvos aide" V. Jakubėnas rašė: A. Sprindys "įstengė užkariauti publikos simpatijas. Jo malonaus tembro balsas, kuris piano vietose turi švelniai lyrinį atspalvį, o forte momentais – ir dramatiškesnių bruožų. Dainavimo būdas rodo aiškų muzikalumą ir kultūringumą; frazuotė plastiška, ekspresyvi, itališkai orientuota (...); neabejotini vaidybiniai gabumai". Lenskis tapo bene svarbiausiu didžiuoju solisto vaidmeniu; Lenskį jis dainavo pirmuosiuose atnaujintos operos spektakliuose l940 m. rugsėjį, 1944 m. vasarį. 1936 m. gruodį dainavo Vsevolodą N. Rimskio-Korsakovo "Kitežo" premjeroje (ji buvo skirta Kipro Petrausko scenos darbo 25-mečiui). Paskui dainininko repertuare atsirado G. Puccini "Madam Baterflai" Pinkertonas, A. Dvoržako "Undinės" Princas, M. Petrausko ir J. Dambrausko "Eglės" Žilvinas, Laimutis J. Karnavičiaus "Gražinoje", Rinučijus G. Puccini vienaveiksmėje operoje "Džanis Skikis", kai kurie mažesni vaidmenys. Padainuodavo bei pagiedodavo koncertuose, per radiją. Parengė Aurelijaus Galbos vaidmenį E. d’Albert’o "Mirusiųjų akių" premjerai 1940-ųjų birželį, bet susirgęs jo neatliko. Neteko jo dainuoti ir vėliau, nes netrukus okupuotos Lietuvos sovietinė valdžia operą nedelsdama išbraukė iš repertuaro. Buvo vienintelis Pranas S. Šimkaus "Pagirėnuose" (premjera 1942 m. birželio 23 d.).

Paskutinis A. Sprindžio vaidmuo buvo Don Bazilijas W.A. Mozarto "Figaro vedybose" (premjera 1944 m. gegužės 5 d.). Vėliau 50 metų išeivijoje A. Sprindys buvo tarp tų tūkstančių nepriklausomos Lietuvos visuomenės, politikos, kultūros gyvenimo kūrėjų, kurie pasitraukė į Vakarus po antrosios sovietinės okupacijos. Su kitais Valstybės teatro nariais dalyvavo koncertuose Vokietijoje. 1949 m. atvyko į JAV, įsikūrė Čikagoje; režisavo "Dainavos" ansamblio atliekamą (XIX a. išeivių jau Amerikoje gimusio sūnaus, žymiojo kultūrininko Petro Vytauto Sarpaliaus redaguotą) M. Petrausko operetę "Šienapjūtė"; 1970-aisiais buvo Valstybės operos 50-mečio minėjimo parengimo komiteto pirmininkas...

Į Tėvynę grįžo 1998 m., parsivežė – amžinajam poilsiui Petrašiūnų kapinėse – žmonos, Valstybės teatro balerinos Irenos Eidrigevičiūtės (1916–1995) pelenų urną. Įsikūrė Vilniuje. Dalyvavo koncertuose, Rotušėje rengtuose vakaruose. Pažerdavo atsiminimų pluoštelį, stebindamas puikia atmintimi, žavėdamas anų laikų žmonėms būdingu dvasios žvalumu, kurio niekaip nepajėgė įveikti nei sibirai, nei neva savanoriškos tremtys tenai, kur jų niekas nelaukė, ir reikėjo ne sykį iš naujo pradėti vis kitokį gyvenimą.

Birželio 16-ąją Antanas Sprindys visiems laikams irgi atgulė tenai, Petrašiūnuose, tarp kitų kultūros žmonių. Tasai mūsų žemės plotelis buvo pašventintas dar kartą.

Jonas Bruveris