Įspūdis fotografijoje

Vidmantas Ilčiukas. Iš ciklo "Diena". 8. 1998 m.

Vasaros pradžioje "Prospekto" galerijoje atsidarė spalvotos fotografijos paroda. Leisiu sau pabūti šiek tiek romantiška ir pasiduoti vasaros skleidžiamiems kvapams, spalvoms ir fotografijų tapybiškumui.

Vidmanto Ilčiuko fotografijose spalvos išdykauja, apgaudinėja ir kuria iliuzinę realybę. Keli kadrai, dedami vienas ant kito, fotografijose virsta impresionistiškų virpėjimų. Kaip ir impresionistai, menininkas fiksuoja savo įspūdį. "Kiekviename darbe noriu parodyti svarbiausius gyvenimo momentus ir tai, kaip aš jaučiuosi", – sako autorius. Gal todėl, kad menininkas baigęs tapybą, jo fotografijos kiek tapybiškos ir deklaruoja impresionistinius siekius.

Veidai, žmonių figūros, aplinkos detalės fotografijose virsta neryškių, išskydusių kontūrų vaizdais. Tačiau juose galima atpažinti šiuolaikinės masinės kultūros įvaizdžius, pradedant televizijos vedėjais ir baigiant Mix ar Nestle užrašais. Vienur – žmonės, "paskendę" tarp skėčių, kitur – dūdų orkestras ar nuogo kūno fragmentai. Visose fotografijose visko tiek daug, kad tikrai pajunti įvaizdžių prisodrintą šiuolaikinio gyvenimo realybę.

Fotografijų ciklų pavadinimai ("Diena", "Virtuali diena") vaizdų galybę, kaitą įspaudžia į vienos dienos intervalą. Šiuolaikinės dienos fotografija. Kokia ji, toji diena? V. Ilčiuko fotografijose būna "šventinės", "televizinės", "pievinės" dienos. "Šventinių" dienų fotografijose matoma masinių renginių žmonių galybė, trispalvių fragmentai, dūdų orkestrai ir t. t. Tokia gausa dabartiniame pasaulyje nieko nebestebina, ta gausa vis keičiasi. Tik kintanti akimirka lieka užfiksuota fotografijoje.

"Televizinės" dienos į fotografijų erdvę įneša televizoriaus ekraną su Nomeda Marčėnaite ir TV3 akcija "Vaikams".

"Pievinių" dienų fotografija – šilčiausia, asmeniškiausia, nes jose fotografas fiksuoja pavienius žmonių portretus: senutėlę močiutę, vaikutį. Šios fotografijos vasariškos, jose – skaisčiai žalia pieva ar autoriui mielas žmogus. Savita fotografinė raiška, regis, sunaikina portretuojamojo bruožus, tačiau lieka subtili intymumo, artumo akimirka.

Iš visų fotografijų itin išsiskiria viena. Juodame fone matomas rankos judesys, raudona skraiste uždengiantis žmogaus veidą. Manieringas judesys – rankų pirštai ant raudonos skraistės sukuria mistišką, kiek teatrališką nuotaiką. Visgi visas fotografijas vienija savita V. Ilčiuko kūrybinė raiška. Spalvoti vaizdai, fotografijų daugiasluoksniškumas, kintančios akimirkos fiksavimas, visa tai – išsiskirtiniai menininko kūrybos bruožai. Spalva fotografijoje iškelia galybę problemų, kurios tradiciškai labiau būdingos tapybai. Tačiau V. Ilčiukas savo fotografijoje moka ir gali tas spalvas sutramdyti . Spalvų, detalių gausa paklūsta jas vienijančiam nuolat kintančiam gyvenimo ritmui ir virsta virpančia fotografijos erdve.

Fotografo individualumą įvertino Vidurio ir Rytų Europos menininkus remianti bendrovė "Henkel Central and Eastern Europe" ("Henkel CEE"). Tarptautinė meno kritikų ir žymių kultūros veikėjų vertinimo komisija išskyrė V. Ilčiuko darbus iš 179 savo fotografijas konkursui pateikusių menininkų ir suteikė jam "Henkel" meno prizą. "Henkel" bendrovės dėka ir buvo atidaryta ši personalinė V. Ilčiuko paroda "Prospekto" galerijoje.