Tarp jausmų ir noro pamiršti

"Jausmų galia"

Kiekviena nelaiminga meilė baigiasi tuo, kad ją norisi kuo greičiau pamiršti. Tiesiog išmesti iš galvos viską, kas su ja (arba su juo) susiję – daiktus, pasakytus ir nepasakytus žodžius, prisiminimus. Pirmiausia prisiminimus, nes jie yra skaudžiausi. Filmo "Jausmų galia" ("Eternal Sunshine of the Spotless Mind", JAV, 2004) kūrėjai savo personažams Klementinai (Kate Winslet) ir Džoeliui (Jim Carrey) suteikia tokią galimybę. Jie gali tiesiog kreiptis į daktarą Merzviaką (Tom Wilkinson), kuris kartu su savo asistentais (Kirsten Dunst ir "Žiedų valdovo" Elijah Woodas) ištrina atmintį, tiksliau viską, kas susiję su buvusiu aistros objektu. Taigi filmo veiksmas tarsi nukeliamas į personažo smegenis. Tai visai nestebina, jei turėsime omenyje, kad filmo scenarijų kartu su režisieriumi Michaeliu Gondry ir Pierre’u Bismuthu rašė madingas Holivudo scenaristas Charlie’s Kaufmanas, mėgstantis rodyti tai, kas vyksta žmogaus galvoje. Kartu su Spike’u Jonze’u jo kurti filmai "Būti Džonu Malkovičiumi" ir "Adaptacija" kažkur smegenų gelmėse vykstančius cheminius procesus pavertė vaizdingomis ekskursijomis po žmogaus fantazijas.

Gali pasirodyti, kad kiekvienam filme Kaufmanas imasi nagrinėti kokį nors smegenų veiklos aspektą – asmens tapatybės sąvokos atsiradimą ("Būti Džonu Malkovičiumi"), kūrybos procesus ("Adaptacija"). "Jausmų galioje" jis pasiryžo patyrinėti, kas vyksta galvoje, kai bandai atsikratyti meilės ir su ja susijusių prisiminimų. Todėl filmo centre atsiduria ne savaip sudėtingi Klementinos ir Džoelio santykiai (jis jai atrodo pernelyg nuobodus knygius, ji jam – lėkšta ir banali, nors ir nenuspėjama), bet tai, kas vyksta jų smegenyse po to, kai Klementinai Džoelis jau lyg ir liovėsi egzistavęs, o Džoeliui vis dar atliekama prisiminimų ištrynimo operacija. Filmo pasakojimas nuolat trūkinėja, pasuka atgal į praeitį arba skuba į ateitį, sukasi ratu, tada vėl grįžta į pradžią – mėlynplaukės Klementinos ir nežinia kodėl nuo įprastos dienos rutinos kaip mokinukas iš pamokų bėgančio Džoelio. Čia daug, sakyčiau, "visuotinių" prisiminimų, arba to, kas neišvengiamai žadina prisiminimus: pasivaikščiojimai jūros pakrante, kelionė traukiniu nežinia kur, žvaigždėtas dangus ekrane tiesiog fiziškai tvyrantis déją vu pojūtis.

"Jausmų galia", deja, nepakyla iki Jonze’o filmų formos subtilybių ir chuliganiškos ironijos, tačiau kita vertus, lyrišką toną užduoda pati filmo tema. Koks nors įžvalgesnis žiūrovas gal net suras jame pašaipų iš chrestomatinio žanro – vadinamosios romantinės komedijos, nors filmo pradžios situacija labiau primena mokslinę fantastiką. Vis dėlto "Jausmų galios" message atitinka romantinės komedijos žanrą: tikrų jausmų neištrinsi, nuo jų nepabėgsi, visos dirbtinės pastangos sudūžta, susidūrusios su tikrais išgyvenimais ir meilės troškimu (beje, tai sufleruoja ir pernelyg tiesmukiškas filmo pavadinimas). Filmo stilius, beje, taip pat suka įprastų formų link. "Jausmų galioje" dominuoja ne siurrealistiniai vaizdai, nors ir jiems atiduodama puiki duoklė (Džoelio vaikystės prisiminimų epizodas), o labiau buitiniai, gan apšnerkštos ir nespalvingos herojų kasdienybės vaizdai. Tai šiek tiek klaidina žiūrovus, iš pradžių pasirengusius stebėti dviejų visiškai nepanašių žmonių suartėjimo istoriją, o vėliau staiga panardinamus į beveik detektyvinį siužetą ir nuolat verčiamus spėlioti, kas iš tikrųjų atsitiko Džoeliui. Taip yra greičiausiai yra dėl to, kad režisierius nesugebėjo tiksliau perkelti į ekraną Kaufmano sumanymo. Tačiau nesinori jo smerkti, nes Gondry išties stengiasi prisodrinti filmo materiją "besieiliuojančių" detalių prisiminimais, atmosfera, pagaliau net intelektualiomis citatomis, pavyzdžiui, iš Nietzsche’s. Deja, filmo personažai sunkiai pritampa prie tų rimtais veidais tariamų citatų, jos taip ir lieka filmo svetimkūniais. Gal taip yra todėl, kad amerikiečių kinas (išskyrus nebent brolius Coenus) atprato nuo poreikio intelektualizuoti jausmus. Net ir milžiniškomis valios pastangomis (neaišku, paties aktoriaus ar režisieriaus) atsisakęs pigaus komikavimo Jimas Carrey vis dėlto sunkiai apsipranta paprasto, dar skaitančio knygas, įsimylėjusio vidutinio amerikiečio kailyje. Jis lieka puikios ir tikrą vidinę laisvę spinduliuojančios Kate Winslet šešėlyje. Nuo jos Klementinos nė nesinori atitraukti akių – ir ne tik dėl nuolat besikeičiančios jos plaukų spalvos. Tiesiog ji sugeba išvengti tokio tipo herojėms būdingo vulgarumo ar nusaldinimo. Klementinos pasiryžimas mylėti – natūralus, ji suvokia, kad meilė kartais skaudina, bet net ir sukeldama skausmą suteikia žmogui tai, ko jam labiausiai reikia, kad jaustųsi gyvas ir laimingas. Tai ir yra pats didžiausias filmo privalumas.