Savi marškiniai arčiau kūno

Jūratė Jakštaitė. "Iš vidaus... ant viršaus". 2004 m.

Parodos autorių (pagrindinis asmuo – iniciatorė, kuratorė, koordinatorė – Žydrė Ridulytė) idėja surengti Lietuvos tekstilės meno bienalę Vilniuje, kaip mums pasirodė, – į Ariadnės siūlų kamuolį susivijo iš būtinybės pluoštų tokiam renginiui atsirasti.

Pastaraisiais metais daug dėmesio ir pagyrų sulaukusi tekstilė – įdomi ir patraukli tiek idėjų, tiek atlikimo prasme. Tačiau tai, kas dažniausiai eksponuojama Vilniaus ir Kauno galerijose, vadintina šiuolaikine tekstile, o ji yra gerokai nutolusi nuo tradicinės šios meno šakos sampratos. Dabarties tekstilė konceptuali ir todėl tarpdisciplininė: "skulptūriška", "tapybiška", "grafiška" ir visokia kitokia. Natūralu, kad atsiranda noras išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra jaunų "grynosios" tekstilės tradicijos tęsėjų, kokią vietą toks menas užima bendrame kontekste, o gal jau ir vyresniosios kartos dailininkai ėmėsi kurti "netekstilišką" tekstilę? Paprasčiausias būdas pamatyti ne tik vyraujančias, "paklausias" meno tendencijas, bet ir tokias, kurios gyvuoja dirbtuvėse ar autorinėse parodose, provincijoje, o didžiųjų miestų masių truputį primirštos, – pasižvalgyti kurioje nors "didžiaformatėje" parodoje, kurių turime jau dvi: Tarptautinę tekstilės trienalę Kaune ir Lietuvos tekstilės meno bienalę Vilniuje.

Tekstilės trienalė, organizuojama Kaune, yra tarptautinė, tad savaime suprantama, kad ji neatskleidžia konkrečios šalies tekstilininkų kūrybos įvairovės, o tik nurodo svarbiausias, įdomiausias, populiariausias ar norimas akcentuoti tendencijas.

Todėl I Lietuvos tekstilės meno bienalė Vilniuje yra puiki proga pasižiūrėti, kuo užsiima įvairių kartų menininkai ne tik iš abiejų sostinių, bet ir iš kitų miestų bei miestelių, kaip jie supranta, vertina ir interpretuoja pasirinktą meno šaką.

Parodos temą – "Savi marškiniai arčiau kūno" – pasufleravo pati renginio idėja – normalu, kad pirmoji Lietuvos tekstilės meno bienalė skirta savam kraštui. Juolab kad tautinio identiteto reikšmė tapo pabrėžtinai aktuali Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Tačiau parodos autoriai, pasiūlę menininkams dalyvauti bienalėje, galvojo ne tik apie tautiškumą. Šįkart griežtai atsisakyta principo "viskas yra tekstilė" ir parodai atrinkti tik darbai, turintys bent minimalų ryšį su tradicinės tekstilės samprata – technikomis arba medžiagomis. Tekstilę kuriantiems menininkams – nebūtinai tekstilininkams, o bet kurios meno šakos atstovams, savo kūrinį vadinantiems tekstile, – buvo leista pristatyti "savus marškinius" pagal jų "sukirpimą": koncepciją, tekstilės medžiagą ar techniką (kita vertus, jau pats kūrinys identifikuoja autorių kaip kūrėją, o darbą sudarantys saviti elementai leidžia dailininkui jaustis išskirtiniam).

Parodos architektė Gražina Pajarskaitė nuveikė didelį darbą kurdama vientisą išraiškingą ekspoziciją, kurioje gausu labai įvairių savo technika, stiliumi, net kokybe darbų: austų tradicinių gobelenų (Mina Babenskienė, "Ramybė", 2004), audinių iš netradicinių medžiagų (iš metalo – Ž. Ridulytės "Lygiai", 2003), tradicine technika atliktų konceptualių darbų (Laura Keblytė, "Kaip linksma sodžiuos, kai…", 2002), sukurtų savitai interpretuota tradicine audimo technika (Danutė Kvietkevičiūtė, "Senos kronikos", 2004), rankų darbo taftinių kilimų, atliktų AB "Kilimai" – tai nauja raiškos sritis Lietuvos tekstilininkams (Rūta Būtėnaitė-Černiauskienė, "Savi", 2004), veltinių kilimų (Austė Jurgelionytė, "Savi… arčiau kūno", 2004), veltinių (Audra Juravičienė, "2005 žiema", 2004), siuvinėjimų (Lina Jonikė, "Mano dienos", 2004), nėrinių (Jūratė Petruškevičienė, "Užriškime mazgelį tradicijai", 2004), aplikacijų (Barbora Gediminaitė, "Identitetas", 2004), funkcionalių tekstilės meno darbų (Jūratės Jakštaitės originali rankinių kolekcija "Iš vidaus… ant viršaus", 2004), instaliacijų (Jūratė Kazakevičiūtė, "Žydraakės", 2002), videoinstaliacijų (G-Lab, "Komos kanonas II", 2004), fotografijų (Eglė Strielčiūnaitė, Vytautas Michelkevičius, "Savi marškiniai arčiau kūno: objektas viduje", 2003–2004), tapybos ant šilko (Eglė Ganda Bogdanienė, "8 moterys", 2004) ir daugybė kitų, atliktų mišria ar originalia technika. Žodžiu, I Lietuvos tekstilės meno bienalėje yra "visokios" tekstilės. O tai reiškia, kad Lietuvoje tikrai turime tradicija sekančių bei savitai, originaliai ją interpretuojančių tekstilininkų. Atrodo, organizatorių tikslas pasiektas, atsiliepimai neblogi – pirmas blynas visai ir neprisvilęs, tad tikimės susitikti po dvejų metų ir vėl susipažinti su Lietuvos tekstilės menu, tęstinėmis tradicijomis ir naujovėmis.

Baigiant norisi pasidžiaugti, kad ekspozicijoje matyti darbai neliko nepastebėti. Kam labiausiai pavyko įrodyti, kad savi marškiniai tikrai arčiau kūno, įvertino autoritetinga komisija: Jurgita Ludavičienė, G. Pajarskaitė, Rūta Pileckaitė, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, o autorinių prizų steigėjai patys pasirinko jų vertus menininkus. Gausus prizinių vietų skaičius leidžia manyti, jog tekstilės menas tikrai kelia nemenką susidomėjimą – iš 48 parodoje dalyvavusių autorių apdovanoti devyni: Ž. Ridulytei įteiktas AB "Audėjas" prizas už profesionalumą; Laimai Oržekauskienei – Vygando Paulausko autorinis prizas už meistriškumą; E. Strielčiūnaitei ir V. Michelkevičiui – už originalų temos traktavimą; E. Bogdanienei – už naujų technologijų panaudojimą; AB "Kilimai" apdovanojo D. Kvietkevičiūtę už subtilumą; LDS – Agnietę Janušaitę už tradicijų puoselėjimą; "Prodi" – Feliksą Jokubauską už meniškumą; E. Bogdanienei padovanotas Auksakalių gildijos prizas – autorinis Algio Mikučio kūrinys; Inkognito žiūrovo prizas – A. Jurgelionytei. Sveikiname menininkus!