Dailė

XXI amžiaus portretas

Paroda "Vartų" galerijoje

Kristina Stančienė

iliustracija
Jurga Barilaitė. "Jurgis". Piešinys tušinuku. 2004 m.

"Vartų" galerijoje veikianti paroda "XXI amžiaus portretas" atrodo daug žadanti – čia tikiesi išvysti solidžią šiuolaikinių portretinio žanro kūrinių (o gal ir aktualių kultūrinių, socialinių procesų, mūsų gyvenamo laikotarpio ypatumų) panoramą. Pats portreto žanras aprėpia daug platesnį nei vien dailės diskursą – konkretūs ir abstrahuoti, žymių ir nežinomų amžininkų atvaizdai piešia savitą amžiaus portretą.

Parodoje dominuoja tapyti portretai, skiriasi nebent tik tapybos technika, formatai. Erdvinių kompozicijų, grafikos kūrinių gerokai mažiau. Todėl peršasi pirmoji išvada: tradicinis portreto modelis gana tvirtai įaugęs į nūdienos menininkų sąmonę. Kartais matyti ir tikslingos pastabos interpretuoti senųjų meistrų tapybos ypatumus. Pavyzdžiui, ironiškas daugeliui žinomo bohemiško keistuolio Nikodemo atvaizdas: portretuojamasis drąsiai tapomas tarsi koks biblijinis pranašas, veriantis žiūrovą reikšmingu, bet kartu atsietu nuo realybės žvilgsniu (Paulius Juška).

Garsiuosiuose Vilmanto Marcinkevičiaus Danijos mažojo princo Felikso portretuose ir Grytės Pintukaitės kūrinių serijoje tradicinio, taip pat ir "užsakomojo" portreto fenomenas dar akivaizdesnis. Žanrų niveliacijos, konceptualios raiškos laikais tokia dailė gali atrodyti nebeaktuali, pasenusi. Tačiau parodoje tampa akivaizdu, kad portretas išsaugojo savo vertes ir funkcijas, o pasaulio galingieji vis dar pageidauja įspūdingų, tikro meistro ranka tapytų savo atvaizdų. Kita vertus, ne vieną jauną menininką traukia žmogaus pavidalas, garsių asmenybių vaizdavimas, portreto intriga, specifiniai uždaviniai. Kai kurie Grytės Pintukaitės kūrinių personažai – žinomi Lietuvos žmonės: aktorė Regina Varnaitė, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Puošni aktorės skrybėlė, teatrališka laikysena ir išraiška, vaidinimo atmosfera, smuikas muzikanto rankose – atributai, liudijantys apie portretuojamojo veiklą, profesiją. Atrodo, menininkei labiau sekasi tapyti anonimiškus herojus. Šie atvaizdai neturi "reikšmingiesiems" būdingo manieringumo. Toks yra Irenos Daraganaitės portretas (sukurtas tuomet, kai ji dar nebuvo tapusi TV žvaigžde) – subtilaus balkšvo kolorito, kupinas švelnios melancholijos, nuoširdumo.

Žaisminga ir ironiška Laisvydės Šalčiūtės grafika, Kęstučio Grigaliūno ir Ramunės Staškevičiūtės portretai popmeno stilistika atskleidžia visai kitą portreto sampratą. Portretas čia – ne vien atvaizdas; žmogaus pavidalas tampa platesnių apibendrinimų instrumentu, pasakojimo dalyviu. Kai kurie šių pasakojimų – intymūs, kameriniai (Audronės Petrašiūnaitės tapyba). Kituose siekiama atsigręžti į sociumo gyvenimą, aktualius įvykius, herojus, istorijos faktus. Taip atsiskleidžia antroji parodos dimensija – laikmečio bruožai. Marijos Teresės Rožanskaitės mišrios technikos kūrinyje "Autoportretas Karaslago fone" – skaudžių autorės išgyvenimų atspindžiai. Autorės autoportretas ant dramatiškai sulankstytos auksuoto metalo plokštės – netikėtas kontrastas horizontaliai nespalvotai fotografijai fone su niūriais apšerpetojusių trobesių siluetais. Graudokas, tragikomiškas atrodo Sauliaus Vaitiekūno iš ilgo metalo strypo "suvytas" lietuvio portretas. Žvelgiant į jį tam tikru kampu, aiškiai matyti vyriškas profilis, vešlios garbanos. Susukta viela apatinėje kompozicijos dalyje – tarsi užuomina, jog toks portretas (o gal ir pats portretuojamasis) formuojamas gana lengvai, jį galima nesunkiai lankstyti, sukioti, galima sukurti keletą tokių atvaizdų ar norint visus sunaikinti.

iliustracija
Patricija Jurkšaitytė. "2004-ieji"

Pristatant parodą, spaudos, TV pranešimuose nekart teigta, jog V. Marcinkevičiaus sukurti Danijos karališkosios šeimos portretai bet kada gali būti išvežti užsakovams ir ilgai Lietuvoje tikrai neužsibus. Gaila, kad parodą neilgai puošė ir kitas amžiaus herojaus atvaizdas. Čia nebeišvysime linksmo Vitalio Čepkausko kūrinio "Super star", vaizduojančio skandalingąjį Viktorą Uspaskichą (pasak galeristų, darbą nupirko). Menininkas politikui sukūrė savotišką altorėlį su aukų dėžele, primesta sovietinių kapeikų ir rublių, kičinėmis, "senoviškomis" žvakidėmis, sidabruotais audeklais, pagalvėlėmis etc. Instaliacija nenustebino išraiškos priemonėmis - V. Uspaskicho portretas dekoruotas įprastais V. Čepkausko braižui elementais. Tačiau turint omenyje parodos intencijas, šis darbas buvo bene pats simboliškiausias: tiesiog vienas iš daugelio XXI amžiaus portretų, – politikos veikėjas, virtęs ironišku ženklu, laikmečio grimasa.