Turiu jausti ryšį su žiūrovais

Denis Lavant’as "Naujosios dramos akcijoje" D. Matvejevo nuotr.

"Naujosios dramos akcijos" metu Vilniuje viešėjo prancūzų teatro ir kino aktorius Denis Lavant’as. "Menų spaustuvėje" jis skaitė originalią jauno prancūzų dramaturgo Thimothée de Fombelle’io pjesę "Švyturys", o kino teatre "Lietuva" buvo rodomi du režisieriaus Leos Caraxo filmai – "Boy meets Girl" ir "Blogas kraujas", kuriuose D. Lavant’as kūrė pagrindinius vaidmenis, tapusius kultiniais.

Režisierius Leos Caraxas debiutavo filmu "Boy meets Girl", kurio sėkmė 1984 m. Kanų kino festivalyje įkvėpė kitos juostos – "Blogas kraujas" – pasirodymą. Kartu tai buvo pirmieji Jūsų vaidmenys kine. Kaip juos vertinate dabar, sukaupęs nemažą aktoriaus patirtį?

Iki susitikimo su Leos Caraxu vaidinau keliose trumpo metražo juostose, kartais pasirodydavau rimtesniuose kino darbuose, tačiau tik epizodiškai – nekūriau tokio vaidmens, kuris išsamiai pristatytų personažo gyvenimą, atskleistų charakterį. Ką aš manau apie savo vaidybą kine? Man įdomu stebėti tą evoliuciją, pasikeitimus, nes laiko praėjo tikrai nemažai: dešimt penkiolika metų, o jei prisiminsime "Boy meets Girl", tai praėjo ir visi dvidešimt, nes filmas pastatytas 1983-iaisiais. Žiūrėdamas į save tuose darbuose, aš matau jauną aktorių ir kartu jauną žmogų; matau patirties stygių, nors niekada nevertinu – gerai tai ar blogai. Paprasčiausiai tai yra praeities potyriai, dabar jau tapę prisiminimais.

Režisieriai, atradę jauną, dar nežinomą aktorių, dažnai pasitelkia jo fizinius ir psichinius duomenis formuodami tam tikrą tipažą, vėliau perkeliamą iš vieno kino kūrinio į kitą. Jūs vaidinote net trijuose Leos Caraxo filmuose iš eilės. Kaip šis režisierius paveikė Jūsų kūrybą?

Kiekvienas susitikimas, nesvarbu, ar bendraučiau su režisieriumi, ar su atsitiktiniu pažįstamu, mane kažko išmoko, padeda pažinti galimybių ribas, jas peržengti, patirti įvairias būsenas. Dirbdamas su Leos, atsikračiau daugelio mane kausčiusių varžtų – šitą aš sugebu, o ano ne. Žinoma, ši patirtis veikė, gal net savotiškai formavo tolesnius pasirinkimus, aktorinę karjerą, tačiau galiu drąsiai pasakyti – aš nepriklausau nuo Leos Caraxo filmų, nors jie buvo svarbūs ir filmuojami vienas po kito net kelerius metus. Mano kūrybos kelias yra autonomiškas, nepriklausomas, ir iki šiol stengiuosi jį tokį išsaugoti. Leos įvertino ir puikiai išnaudojo kai kuriuos mano gebėjimus: judesio plastiką, akrobatinius triukus, santykį su tekstu. O aš įkvėpimo sėmiausi iš paralelių, iš dalykų, tarsi nesusijusių su kinu: gatvės teatro, commedia dell’arte, pantomimos, – to, ką mėgstu ir mėgau iki pasirodydamas ekrane. Galbūt Leos suteikė daugiau galimybių atsiverti, suintensyvino mano, kaip kino personažo, charakterį, bet darbas teatre liko nepriklausomas – aš jį labai branginu ir toliau noriu žengti šiuo keliu, ieškodamas naujų išraiškos galimybių.

Visuose trijuose Leos Caraxo filmuose – "Boy meets Girl", "Blogas kraujas" bei "Pont-Neuf meilužiai" vaidinate Aleksą – jaunuolį, atsidūrusį už įprasto sociumo ribų, maišto ir nevilties genamą į tamsiausius Paryžiaus užkaborius, o kartu išsaugantį savo prigimties natūralumą, tyrumą.

"Blogas kraujas"

Mano asmeninė įtaka Caraxo sugalvotiems herojams turbūt matoma ir juntama. Vis dėlto tai ne tas pats charakteris, nors visuose trijuose filmuose vaikiną, vardu Aleksas, vaidina tas pats Denis Lavant’as. Galima sakyti, jog tai įvairios vieno personažo transformacijos – kiekviename filme jis gyvena vis kitame pasaulyje, juda vis kitoje erdvėje. Juos jungia tik vienas bendras bruožas – aistra. Ji yra Caraxo filmų varomoji jėga, dramaturgijos pagrindas. Scenarijus filmui "Boy meets Girl" buvo sukurtas dar iki mums su Leos susitinkant, prieš filmavimą nebuvome pažįstami. Rašydamas jis išreiškė grynai asmeninius potyrius, o mane pakvietė kaip aktorių, kad savo personažu įkūnyčiau nematerialią idėją. "Blogas kraujas" ir "Pont-Neuf meilužiai" buvo kuriami jau galvojant apie mane kaip pagrindinio vaidmens atlikėją. Nemažai įtakos turėjo ir kartu su Juliette Binoche surasti vaidybos niuansai, filmuose panaudoti šokio intarpai, taip pat incidentai ir nelaimingi atsitikimai filmavimo metu. Tai, ką jūs matėte kino teatre, yra mūsų visų – režisieriaus, aktorių, dailininkų, kitų prie filmo gamybos prisidėjusių žmonių – bendro darbo rezultatas. Arba mūsų visų vizijos, sudėtos į vieną kino juostą.

Vizijos, kurias įkvėpė Paryžiaus valkatos ir nusikaltėliai?

Kaip ir kiekvienas režisierius ar poetas, Leos stebi aplinką, domisi mažai afišuojamais reiškiniais. Filmuojant "Pont-Neuf meilužius", jis daug pasakojo apie žmones, su kuriais buvo susitikęs, kuriuos matė ar pažinojo – nusiritusius į dugną, degradavusius, tačiau besikabinančius į gyvenimą. Caraxas norėjo parodyti tam tikrus žmogaus būties aspektus, bet ne tik juos, jo filmai nėra dokumentinė studija apie asocialių žmonių gyvenimą. Žinoma, dalis "Pont-Neuf meilužių" scenų buvo nufilmuotos su tikrais valkatomis, surinktais iš kito Paryžiaus kvartalo ir gabenamais nakvynės. Tačiau visuose filmuose svarbiausia yra aistros mitologija ir meilės polėkis – ta milžiniška įkvepianti jėga. Socialinis skurdas tik paryškina didžiulę beprarają tarp dviejų žmogaus egzistencijos polių: visiško nusigyvenimo, degradacijos ir grožio, tobulybės troškimo nepaisant nieko.

Leos Caraxas stengiasi maksimaliai atskleisti kuriamo personažo vidinę ekspresiją. Čia daug stambių planų, fiksuojančių menkiausias aktoriaus veido išraiškas, nuotaikos šuorus. Kokie reikalavimai buvo keliami aktoriams, pakliuvusiems po tokiu "didinamuoju stiklu"?

Leos buvo labai reiklus režisierius, tokių daugiau beveik neteko sutikti. Jis kabinėjosi prie visko, kas susiję su filmavimu: dekoracijų, kostiumų, apšvietimo. Aktoriams jis irgi kėlė nemažus reikalavimus. Dėl to jį labai vertinu. Pagrindinis reikalavimas buvo tikroviškumas. Jis netoleravo jokių dirbtinų intonacijų, nors, žinoma, neleisdavo aktoriui nutolti nuo teksto. Išlaikant teksto sakinių struktūrą, reikėjo surasti natūralią, žmogišką kalbėseną. Taip ir su veido plastika – nieko, kas iškreiptų tyrumo, grynumo principus. Dėl to prieš filmavimus man liepdavo pažiūrėti, tarkim, nebylių filmų, atkreipti dėmesį į aktorių vaidybą, jų veido išraiškas. Svarbu, kad veidas nebūtų bereikšmė nereikalinga kadro detalė. Kokio įtaigumo pavyko pasiekti, supratau tik pamatęs rezultatą ekrane.

"Pont-Neuf meilužiai"

Filmuose "Blogas kraujas" ir "Pont-Neuf meilužiai" vaidinate su Juliette Binoche, sudarydami gana keistą, ekspresyvią porą. Ką galite pasakyti apie vaidmenų kūrimą su šia aktore?

Aš jos gerai nepažįstu, keista, bet taip yra. Kartu filmavomės dviejuose filmuose, viename iš jų – "Pont-Neuf meilužiai" – net trejus metus. Tačiau pažįstu ją tik kaip Caraxo filmų heroję Aną ar Mišel. Vertinu jos žmogiškumą. Tai retas reiškinys šių dienų kino pasaulyje. Vaidindavau ją įsimylėjusį vaikiną, tačiau mūsų bendravimas neperžengdavo filmavimo aikštelės ribų. "Pont-Neuf meilužių" filmavimas buvo nepaprastai alinantis, išsunkęs jėgas ir nepateisinęs lūkesčių. Ant mudviejų pečių gulė visas filmas, apkartinęs gyvenimą. Puikiai suprantu, kodėl Juliette, trejus metus versta būti Paryžiaus valkata, pradėjo mokytis anglų kalbos ir išskrido į Ameriką, į Holivudą. Ji norėjo pakeisti savo gyvenimą, pasiekti šio to daugiau, išsiveržti iš beprasmybės, kuri tuomet ją slėgė. Aš niekada netroškau vaidinti Holivude, jau vien dėl to, kad paprasčiausiai negaliu apsiriboti vien tik kinu. Man reikia teatro, aš turiu jausti sceną, ryšį su žiūrovais, dėl to norėjau tapti aktoriumi ir juo esu.

Ar Jums niekas nėra sakęs, kad esate panašus į Charlie Chapliną?

Lenkijoje visai neseniai girdėjau, – va, jis panašus į Chapliną. Man tai labai malonu, nes Chaplinas buvo vienas pirmųjų, įkvėpusių mane pasukti vaidybos link. Žiūrėjau jo trumpo metražo filmus, patiko jo plastika, judesiai, – ir aš taip norėčiau. Vos tik užsiauginu ūselius, visi sako – o, koks tu panašus į Chapliną! O jei rimtai, jis – genijus, aš jį labai gerbiu ir vertinu.

Kuriate vaidmenis teatre ir kine. Tačiau ar yra toks vaidmuo, kurio niekada nesiimtumėte?

Priminsiu seną kaip pasaulis kinų legendą apie beždžionę. Ji gimė iš akmens kiaušinio, gyveno kalnuose ir galų gale pasiekė išminties bei nemirtingumo. Tada jai buvo suteikta galimybė pasiversti bet kuo, įsikūnyti į bet kokį trokštamą pavidalą. Beždžionė ilgai galvojo, kaip nustebinti susirinkusius žvėris, ir pasakė: galiu pasiversti bet kuo, bet kokiu šliaužiojančiu, plaukiojančiu, ropojančiu ar skraidančiu padaru, išskyrus vieną – niekada nesutikčiau būti moliusku. Tai ir aš atsakysiu kaip ta beždžionė – niekada nesutikčiau vaidinti moliusko.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė