Poetų meilė

Tedas Hughesas ir Sylvia Plath

Viena laukiamiausių šių metų kino premjerų – filmas apie amerikiečių poetę ir rašytoją, kurios autobiografinis romanas "Stiklo gaubtas" neseniai pasirodė lietuviškai. Sylviai Plath, kelių feminisčių kartų stabui, buvo vos trisdešimt vieneri, kai ji nusižudė. Vieni dėl jos mirties kaltina egocentrišką Plath vyrą – poetą Tedą Hughesą. Kiti – jos polinkį į depresiją. Į šiuos klausimus ir bando atsakyti filmas "Sylvia". Kol kas nepavyko išsiaiškinti, ar jį pamatys Lietuvos kino žiūrovai. Tačiau apie filmą kalbama nuo pat tos akimirkos, kai spaudoje pasirodė žinutė, jog pagrindinį vaidmenį kurs Gwyneth Paltrow – vieniems manieringumo ir mieščioniškumo įsikūnijimas, kitiems – šių dienų moters idealas. "Sylvios" premjera jau įvyko JAV ir D. Britanijoje ir sulaukė įvairių vertinimų. "The Guardian" kritikas filmą pavadino pretenzingu ir sentimentaliu, "The Observer" parašė, kad tai niūriausias pastarųjų mėnesių filmas, "Chicago Tribune" recenzentas priekaištavo filmo autoriams, kad jie labiau domisi Plath mirtimi, nei jos gyvenimu. Kai kurie amerikiečių kritikai teigia, kad Paltrow už Plath vaidmenį nusipelno antrojo "Oskaro", bet "San Francisco Chronicle" apžvalgininkui pasirodė, kad Paltrow pasirinkimas yra labai blogas ir "ji taip pat gerai galėtų suvaidinti Hughesą". Gal būtent tokios skirtingos nuomonės ir lėmė, kad filmu domimasi jam dar nepasirodžius ekranuose.

Universali istorija

Filmo kūrimo parengiamieji darbai prasidėjo iškart po Tedo Hugheso mirties 1998-aisiais, nes jis visąlaik priešinosi, kad būtų kuriamas filmas apie Sylvią Plath. "Sylvią" inicijavo prodiuserė Alison Owen, o jai "Sylvios ir Tedo istorija – pirmiausia graži meilės istorija. Plath gyvenime siekė dviejų dalykų: pelnyti pasaulinį pripažinimą ir rasti vyrą, kuris ją pamiltų be jokių išlygų ir apgaubtų švelnumu bei rūpesčiu. Liūdna, tačiau ji galėjo turėti tik vieną iš tų dviejų dalykų, ir tai antrojo sąskaita. Tačiau labiausiai ironiška, kad jei ne savižudiška Sylvios mirtis, jos kūryba gal ir nebūtų tokia pripažinta. Plath esant gyvai, jos poezija beveik niekam nebuvo žinoma."

Owen pradėjo ieškoti scenaristo. Geriausias kandidatas jai pasirodė autorius, su kuriuo ji jau buvo dirbusi anksčiau. Juolab kad Johnas Brownlowe’as dievina Plath kūrybą. Jis pradėjo savo karjerą dokumentiniame kine, buvo žurnalistas, tad turi daug patirties renkant informaciją. Brownlowe’as pasamdė tyrėją, kuris kalbino Hugheso ir Plath pažįstamus. Surinkęs pakankamai informacijos, Brownlowe’as sėdo rašyti scenarijaus ir pasirinko tik vieną Sylvios gyvenimo epizodą – ryšį su poetu Tedu Hughesu. Iš pradžių filmas taip ir turėjo vadintis: "Tedas ir Sylvia". Brownlowe’as sako: "Nusprendžiau rašyti scenarijų ir dėl asmeninių priežasčių. Sylvios Plath kūryba lėmė, kad kadaise nusprendžiau studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Paskui rašiau reportažus ir dokumentinius pasakojimus. Paradoksas, tačiau ši patirtis man trukdė rašyti scenarijų. Visąlaik turėjau galvoti apie tai, kad kuriu ne dokumentinį filmą apie dviejų poetų gyvenimą, bet universalią istoriją, suprantamą bet kurios geografinės platumos žiūrovams."

2002 m. vasarą scenarijus buvo baigtas ir prasidėjo režisieriaus paieškos. Alison Owen pasirinko pradedančiąją režisierę Christine Jeff. Ši scenarijų gavo paštu, ilsėdamasi savo fermoje Naujojoje Zelandijoje: "Vieną dieną buvau kaime, tarp savo arklių, kitą – jau skridau į Niujorką susitikti su Gwyneth Paltrow. Neturėjau jokių abejonių, kad privalau kurti šį filmą."

Gwyneth Paltrow ir Christine Jeff

Owen prisipažįsta, kad rinkdamasi režisierę, ji turėjo tik vieną kriterijų: "Ieškojome tokio kūrėjo, kuris gebėtų sujaudinti žmones. Manau, kad jei filmas negali sujaudinti žiūrovo, jo ir neverta kurti. Pamenu, kaip pirmąkart pasižiūrėjau filmą "The Rain". Pasibaigus peržiūrai, penkias minutes sėdėjau pritrenkta ir negalėjau ištarti nė žodžio. Nusprendžiau surasti Christine ir patikėti jai "Sylvios" režisūrą."

Christine Jeff sako, kad jei turėtų apibrėžti filmą keliais žodžiais, pasakytų, jog tai – pasakojimas apie meilę, bet kartu ir menininko brendimo istorija: "Stengiausi parodyti, kas atsitinka, kai jausmas sujungia dvi originalias kūrybingas asmenybes".

Pagrindinių vaidmenų kūrėjų taip pat nereikėjo ilgai ieškoti. Owen žinojo, kad nori dirbti su Gwyneth Paltrow, kuri mano, kad Plath "buvo menininkė, intelektualė, sekso objektas, motina ir virėja. Ji stengėsi suderinti visus šiuos vaidmenis." Tedą Hughesą suvaidino britų aktorius Danielis Craigas, didelis savo herojaus poezijos gerbėjas.

Tačiau netruko rastis ir kliūčių. Plath ir Hugheso dukra Frieda priešinosi projektui. Ji kaltino kūrėjus jautrumo stoka. Frieda vaikystėje patyrė traumą, ji buvo savo motinos mirties liudininkė, todėl nenorėjo, kad kinas pasinaudotų šia istorija, ją komercializuotų ir išryškintų bulvarinius jos aspektus. Ji abejojo iki pat filmo premjeros. Owen teigia, kad pasižiūrėjusi filmą Frieda jai pasakė, esą "Sylvia" padėjo jai suprasti savo motiną.

Paltrow nebenori būti žvaigždė

Po 1999 m. "Oskarą" pelniusio vaidmens filme "Įsimylėjęs Šekspyras" atlikėja Gwyneth Paltrow teigia neturėjusi įdomių pasiūlymų. Ji vaidino lėkštose komedijose ir nusprendė padaryti pertrauką. Į kiną ją sugrąžino "Sylvia". Po išsiskyrimo su vyru giliai depresijoje nugrimzdusios Sylvios Plath, galiausiai nusprendusios nusižudyti ir įkišusios galvą į dujinės viryklės orkaitę, vaidmuo buvo sunkus, tačiau jis paspartino aktorės brandą. Prieš pat filmavimą mirė jos tėvas Bruce’as Paltrow. G. Paltrow ir jos motinai Blythe Danner, kuri filme vaidina Sylvios motiną, filmas tapo savotišku katarsiu. Po Sylvios Plath vaidmens aktorė nebenori gaišti laiko lėkštiems vaidmenims. Gal todėl ji ir pasiryžo pagimdyti neseniai pasaulį išvydusį kūdikį.

Ar Londonas dabar yra Jūsų namai?

Ne. Visi mano, kad persikėliau gyventi į Angliją, nes prieš pusę metų nusipirkau čia butą. Paprasčiausiai tiek daug čia dirbu, kad turėjau įsigyti namus. Pavyzdžiui, dabar filmuojuosi filme "Įrodymas". Noriu miegoti savo namuose, nuosavoje lovoje. Aišku, įsimylėjau miestą, man patinka žmonių gyvenimo būdas. Labai puiku viena koja būti Amerikoje, kita – Anglijoje ir matyti pasaulį iš platesnės perspektyvos.

Kas labiausiai patinka Anglijoje?

Ne toks komerciškas požiūris į pasaulį kaip Amerikoje. Čia žmonės moka džiaugtis gyvenimu. Nėra tokių žiurkių lenktynių. Gyvenimas paprastesnis. Lieka laiko susitikti su draugais, kartu išgerti kokteilį, pasivaikščioti. Amerikiečiai to jau nebeprisimena. Jie pernelyg užsiėmę pinigų kaupimu, jiems svarbiausia – viskuo užtikrintos ateities kūrimas.

"Sylvia"

Kaip pavyko tapti tokia fiziškai panašia į Sylvią Plath?

Pavyko susitikti su ją pažinojusiais žmonėmis. Klausinėjau jų, kaip ji judėjo, vaikščiojo, gestikuliavo. Apie Sylvios išorę daug sužinojau iš jos eilių. Sylvia turėjo kažką provokuojančio. Tai patvirtino ir jos draugai. Gilinausi į jos gyvenimą, rinkau kuo daugiau informacijos ir į visa tai bandžiau įbrukti savąjį "aš".

Sylvia turėjo psichikos problemų. Ar rengdamasi vaidmeniui, bendravote su depresiją kenčiančiais žmonėmis?

Negaliu nustatyti psichiatrinės Sylvios Plath diagnozės, tačiau sprendžiant iš pažįstamų prisiminimų, ji kentėjo nuo maniakinės depresinės psichozės. Pakaitomis išgyvendavo tai euforiją, tai krizes. Kalbėjausi su psichiatru, susitikau ir su ligoniais. Labiausiai sujaudino tai, kad jie visiškai neturi vilčių išsiveržti iš prakeikto nuotaikų kaitos rato. Jie gyvena nuolat bijodami, kad staiga užklups depresija.

Ar skaitėte Plath knygas?

"Stiklo gaubtą" perskaičiau būdama dvidešimties. Pamenu – knyga sukrėtė. Gal todėl, kad tada dar nebuvau visiškai susiformavusi. Užduodavau sau klausimus: "Kas esu? Kodėl gyvenu?" Ši knyga stipriai veikia jaunas jautrias moteris. Skaitai ir galvoji : "Ar ir man galėtų taip atsitikti?" Antrąkart perskaičiau knygą prieš filmuodamasi. Sukrėtimas buvo menkesnis. Skaitydama nebejutau baimės, kad ir man galėtų taip atsitikti. Labiau susitelkiau į knygos stilių.

Filme norėjote panaudoti daugiau Plath poezijos.

Taip, bet negalėjome to padaryti, nes pasipriešino rašytojos paveldėtojai. Autorių teisės leido panaudoti tik dešimt procentų kūrinių. Džiaugiuosi, kad nors tiek. Buvo kilęs sumanymas kam nors užsakyti eiles a la Syvia Plath, tačiau, laimei, taip neįvyko. Būtų buvusi katastrofa!

Ar manote, kad Plath buvo britų visuomenės ir savo anglo vyro auka?

Nemanau. Beje, aš ir neieškau kaltų. "Sylvia" yra filmas apie meilę, beveik dokumentinis dviejų žmonių meilės aprašymas. Sylvia ir Tedas buvo beprotiškai vienas kitą įsimylėję. Jis ją mylėjo visada, tai liudija laiškai, kuriuos jis išspausdino prieš pat savo mirtį. Jų ryšyje buvo daug aistros, jie negalėjo gyventi vienas be kito. Jie informuodavo vienas kitą ir apie savo meninius pasiekimus. Svarbiausia filme – jų santykiai. Nemanau, kad Hughesas būtų buvęs mizoginas ir turėtų atsakyti už Sylvios depresiją. Tai daug sudėtingiau.

Būdama žvaigždė, atiduodate žmonėms dalelę savęs, pildot jų lūkesčius. O kokie Jūsų lūkesčiai?

Nesijaudinu, ką pagalvos ar pasakys kiti. Kai ką nors spręsdamas klausai svetimos nuomonės, rezultatas gali baigtis katastrofa. Pasirinkimas turi atitikti tavąjį "aš", o ne tai, ko iš tavęs laukia kiti.

Pagal užsienio spaudą ir reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė