Muzika

Pilies džiazo štrichai

Įspūdžiai iš džiazo festivalio Klaipėdoje

Viktoras Jakovlevas

iliustracija
Steven McLean

Kongas (Vytautas Grubliauskas) niekuomet nekalba apie kitą Pilies džiazo festivalį, apskritai dažnai santūriai sako, kad kito nebus. Bet būna. Ir jau vienuolika kartų iš eilės į Klaipėdą sukviečiamos vis naujos pasaulinio garso žvaigždės, Lietuvoje dar nežinomi, bet perspektyvūs atlikėjai, svaiginantys instrumentalistai, kompozitoriai, žodžiu – džiazo muzikantai plačiąja prasme.

XI Pilies džiazo festivalis nedaug išsiskyrė iš kitų. Galbūt buvo šioks toks posūkis nuo tikro, "nuogo" džiazo world music link. Tą kryptį ypač pabrėžė grupės "Chico and the Gipsies" (klausytojams gal geriau žinomos "Gipsy Kings" pavadinimu) koncertas, atrodo, visai nederantis džiazo festivaliui. Ugningi ritmai, ispaniškos gitaros, dvidešimt metų dainuojami šlageriai į Teatro aikštę šeštadienio vakarą sutraukė minias klausytojų; klausytojų tikrąja to žodžio prasme, tikrai ne džiazofilų, nors ir pastarieji vargu ar nusivylė jauno gitaristo Manuelio Gimenezo virtuoziškomis improvizacijomis.

Pilies džiazui taikomą world music epitetą, regis, pateisino ir olandai "Bash Crew". Stevenas "Satisfied" McLeanas su kolegomis, žinoma, grojo nuoširdžiai, primindamas Bobą Marley ir džiugindamas į Klaipėdą suvažiavusius rastafari kultūros gerbėjus, tačiau kiek nuobodokai. Tai tikrai nebuvo geriausiai Pilies džiazo festivaliuose grojusi regio grupė.

iliustracija
Luciano Trojo

Avangardu Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje kvepėjo švedų Michaelio Josepho Smitho ir Jono Hellborgo pasirodymas. Jų kompozicija irgi svyravo ties džiazo riba (šiaip ar taip, tai derėtų vadinti profesionaliąja muzika), tačiau aštrūs Jono Hellborgo, boso gitaros virtuozo, garsai pravirkdė ne vieną.

Drastiškiau skambėjo jų pasirodymas Teatro aikštėje, kur Jonas akustinę gitarą iškeitė į elektrinę, suteikiančią daugiau techninių galimybių. Viena aišku – dėl savo improvizacinės drąsos jis pagrįstai vadinamas vienu geriausių boso gitaros meistrų. Puikia technika, netikėtais garsų pliūpsniais žavėjo ir Jono Hellborgo kolega, garsus Švedijos kompozitorius Michaelis J. Smithas. Beje, kompozitorius yra korporacijos "World Music (U.S.A.), Inc" prezidentas, o tai turbūt irgi liudija dueto atotrūkį nuo tradicinio džiazo.

Italų "Mahanada" pasirodymas dvelkė rytietišku stiliumi: Giancarlo Mazzu visą koncertą sėdėjo lotoso poza, puikiai giedojo tibetietiškas giesmes ir grojo įvairiais egzotiškais intrumentais – bazuki, indišku smuiku, sitara. Rytietiški motyvai ir budistiškos kultūros poveikis buvo jaučiami ir muzikuojant Giancarlo kolegoms: susikaupę, užsidarę jie tarsi meditavo, užkrėsdami ir festivalio publiką.

Viena festivalio pažibų buvo ir Jeano-Jacques’o Milteau kvartetas. Milteau, lūpinės armonikėlės meistras, per savo muzikinę karjerą grojo su Francisu Cabreliu, Patricia Kaas, B.B. Kingu, pelnė Prancūzijos autorių bendruomės apdovanojimą už muzikinę veiklą (Grand Prix Jazz de la Sacem), "Victoire de la Musique" prizą už bliuzo(!) albumą "Memphis". Ir Pilies džiazo festivalyje Jeanas-Jacques’as grojo ne ką kita, o bliuzą. Žinoma, ne Misisipės deltos bliuzą, tačiau – suteikiantį daugiau improvizacinės laisvės. Nepakartojamai grojo ir gitaristas Manu Calvinas, klavišininkas Berniotas Sourisse, būgninkas Andre Charlier. Vėliau spaudos konferencijoje Jeanas-Jacques’as teigė, kad jis groja tai, kas patinka žmonėms, kad ir kas tai būtų – ar klasikinė muzika, ar džiazas, ar bliuzas, kuris, anot Milteau, baigiasi ties Misisipe.

iliustracija
Shay Hamami

Festivalio publiką žavėjo ir talentingas Izraelio saksofoninikas Tevetas Sela. Jo vadovaujama grupė groja tik savo pačių sukurtas kompozicijas, jose gausu funky, soul elementų, jaučiami žydiški motyvai. Sela yra bene geriausias šiemet Klaipėdoje koncertavęs saksofonininkas, stulbinęs puikia technika, netikėtomis improvizacijomis, ritmo pojūčiu.

Kone žymiausią pasaulio bosistą Victorą Bailey, džiazo padangėje puikiai žinomą vibrofoninką Mike’ą Manieri ir fortepijono meistrą Jimą Beardą buvo galima išgirsti bendrame JAV ir Lenkijos projekte "Jazzmania". Sunku būtų šio projekto muziką apibūdinti kaip kokią nors džiazo srovę (jei būčiau drąsesnis, turbūt sakyčiau fusion), bet tai neabejotinai buvo džiazas, ir geras. Tai – ne tik profesionaliai atliekama, puikiai aranžuota muzika, bet ir bendravimas, tam tikras komunikacijos momentas, be kurio neapsieina joks džiazo muzikantas (ar muzikantas apskritai), juolab joks džiazo festivalis.

iliustracija
Jurijus Tverdovas (Kaliningrado diksilendas)
Autoriaus nuotraukos

Tikrą fusion grojo lietuviai – "Dainius Pulauskas Band". Specialiai festivaliui sukurtoms kompozicijoms atlikti Pulauskas pasikvietė dar ir gitaristą Eugenijų Jonavičių. Naujos Pulausko kompozicijos – "grynas", "nuogas" džiazas su profesionalių džiazo muzikantų įterptomis improvizacijomis. Žinoma, Pulausko kūryboje galima pastebėti ir šiokių tokių analogijų su vėlyvąja Mileso Daviso kūryba, tarkim "Biche‘s Brew" sesijomis. Tenka sutikti su džiazo kritiko Ralpho J. Gleasono prieš trisdešimt metų pasakyta mintimi, kad "Milesas Davisas yra koncepcija; bet kuris, grojantis džiazą po jo, turi ją perprasti, jei nori atsidurti priekyje".

Nestigo festivalyje ir tradicinio džiazo. Suprantama, galima iki pasaulio pabaigos klausytis, kaip nuoširdžiai Kaliningrado diksilendas atlieka "When the Saints Come Marching In" arba kaip santūriai Elena Hjelt dainuoja "Gingi", subtiliai šokti pagal britišką "The Jive Aces" svingą, ir kiekvienąkart tai gražu, ir kiekvienąkart tas grožis vis kitoks.