Leisk tau papasakoti istoriją...

Daphnė du Maurier

Tu parašai, aš sujaukiu. Arba iš viso nekreipiu į tai dėmesio. Arba įtraukiu nebūtą personažą, arba kurį nors išmetu... Rašytojų ir pagal jų romanus kuriančių filmus režisierių santykiai visuomet buvo kupini paniekos. Bet ne Daphnės du Maurier ir Alfredo Hitchcocko kuriant filmus "Jamaikos užeiga", "Rebeka" ir "Paukščiai". Kokia jų santarvės paslaptis?

Galima neabejoti, kad Daphnės du Maurier ir Alfredo Hitchcocko – arba rašytojos ir kino apskritai – santykiai buvo šilti. Jiedu buvo geri vienas kitam, o D. du Maurier knygos įkvėpė ne tik Hitchcocką. Sukurta "Prancūzo bėda" ("Frenchman’s Creek", 1944), kur Joan Fontaine vaidino Doną Sent Kolumb, o Arturo de Cordova – jos prancūzą; "Mano pusseserė Reičel" ("My Cousin Rachel", 1952) su Olivia de Havilland ir jaunuoju Richardu Burtonu; taip pat istorija, tapusi pagrindu Nicolaso Roego filmui "Dabar nežiūrėk" ("Don’t Look Now"). Pridėkite dar Hitchcocko trio – "Jamaikos užeigą", "Rebeką" ir "Paukščius" – ir turėsite grupę filmų, kurie, išskyrus vieną, atnešė pelną, o D. du Maurier knygos tapo perkamos visame pasaulyje.

Vis dėlto rimta rašytoja turėtų nepatikliai žiūrėti į kiną – nesitikėk didelės padėkos ir laikykis atokiau nuo filmavimo, jei dar neatsisveikinai su protu, nes į rašytojos jausmus retai atsižvelgiama. Pirmasis ekranizuotas D. du Maurier romanas "Jamaikos užeiga" buvo smarkiai pakeistas, kad Charlesui Laughtonui atsirastų žvaigždės vertas vaidmuo. "Prancūzo bėdos" autorei geriau jau negirdėti Mitchello Leiseno, priversto režisuoti filmą, nevilties šūksnių. Paklaustas, ar jo dėmesys spalvoms, kostiumams ir dekoracijoms nesikerta su "pasakojimo vertybėmis", jis pratrūko: "Pasakykite man, kokios "Prancūzo bėdos" pasakojimo vertybės, ir aš jums pasakysiu. Ji įsimyli piratą, palieka vyrą ir grįžta pačiu laiku, kol tiesa dar neišaiškėjo. Viskas. Tai nyku kaip pamazgos, o filmas šlykštus. Tiesiog taip reikėjo – arba aš tai darau, arba mane nušalins nuo darbo, o mano agentas nenorėjo, kad pasirinkčiau nušalinimą. Reikėjo taip padaryti, bet nepadariau."

Gerai, galite sakyti – štai kas atsitinka, kai filmas nepavyksta. Bet tuomet prisiminkite, ką pasakė Alfredas Hitchcockas, Franēois Truffaut paklaustas, kiek kartų jis skaitęs "Paukščius" galvodamas, kaip kurti filmą: "Aš perskaitau istoriją tik vieną kartą, ir jei man patinka pagrindinė idėja, tiesiog visai pamirštu knygą ir pradedu kurti filmą. Šiandien nebegalėčiau jums papasakoti Daphnės du Maurier "Paukščių" siužeto. Perskaičiau jį tik kartą ir tai labai greitai. Rašytojui prireikia trejų ar ketverių metų parašyti gerą romaną, tai – visas jo gyvenimas. Po to jį perima kiti žmonės."

Knygų ir ponios D. du Maurier gerbėjams nereikėtų sunerimti. Čia mes susiduriame su natūraliu nerimu, priešiškumu, kylančiu tarp rašytojų ir režisierių, pasirinkusių juos išversti į kino kalbą. Kadaise daugelis kino režisierių svajojo būti rašytojais (Alfredas Hitchcockas nepriklauso jiems), bet jiems nepavyko. Ne todėl, kad jie nebūtų sugebėję gerai rašyti. Ne todėl, kad jie negalėjo sukurpti geros istorijos. Jų problema buvo ištvermė ir vienatvė. Žmogus, kuriantis literatūrinę fikciją, įsitvėręs vienatvės gali metų metus auginti savo pasaulį, intrigą ir personažų grupę. Kino režisūra, priešingai, yra bendruomeniška ir pagrįsta bendradarbiavimu. Niekada nežinai, kada aktorius išraiškingiau ištars frazę ar kada operatorius pasiūlys judesį, apie kurį pats nė nepagalvojai. Bet svarbiausia (o Hitchcockui tai ypač būdinga) – režisieriai tiki "vizualiu pasakojimu". Trumpai tariant, jie mano, kad vienas suspaustas momentas ekrane gali perteikti dešimt knygos puslapių.

O tai būtina, nes romaną neretai sudaro 300 ar daugiau puslapių. Vienas scenarijaus puslapis atitinka maždaug minutę filmo laiko, tačiau turtingam romano puslapiui kartais prireikia net 20 filmo minučių. Iš tikrųjų, pradėjęs ruoštis "Rebekos" filmavimui, Hitchcockas suvokė, kad pasakojimą teks atsukti atgal, prieš knygos pradžią. Jis manė į filmą turėsiąs įtraukti Rebeką de Vinter! Štai dar viena vertinga pamoka tiek rašytojui, tiek kino režisieriui: iki paskutinio momento abu grumiasi su problemomis. Turbūt ir pati Daphne du Maurier buvo įsitikinusi, – jei knyga vadinasi "Rebeka", savaime suprantama, kad ši turi būti gyva būtybė. Tada atėjo palaiminga akimirka, kai šovė mintis: žinoma, ne! Jei Rebeka taip ir liks vaiduoklis, ji galės vaidentis knygoje; o jei Rebeka – tiesiog atmosfera, tai tampa aišku, kodėl antroji ponia de Vinter, tas personažas "Aš", yra tokia išsigandusi, tokia susigūžusi. Iš tikrųjų, toks Hitchcockas galėjo išmąstyti: personažas "Aš" yra tiesiog visa reginti akis.

Jūs galite padaryti išvadą: na gerai, bet kam tuomet režisieriams kankintis su knygomis, jei jie ketina vizualiai papasakoti istoriją? Atsakymas – komercija. Per visą trumpą kino istoriją prodiuseriai labai rimtai žiūrėjo į ankstesnę romanų, pjesių ar tiesiog pasakojimų sėkmę. Tai jiems padeda jaustis saugiai; tai skatina juos patikėti, kad jau esama žiūrovų, pasirengusių priimti filmą. Bet tai juos verčia ir smarkiai klysti: esą egzistuoja kažkoks natūralus ir teisingas būdas išversti romaną į filmo kalbą.

Čia verta prisiminti gana stačiokišką Hitchcocko elgesį su originalia D. du Maurier "Paukščių" versija: "Jei man patinka pagrindinė idėja…" Kino žmonės turi vieną projektų tikrinimo būdą. Jie gali paprašyti santraukos ar net scenarijaus. Tačiau, tiesą sakant, daugelis jų sunkiai skaito, o filmų scenarijai – jei jums kada nors teko juos skaityti – yra kažkas tarp prozos ir projekto. Taigi kino žmonės sako rašytojui: "Tiesiog papasakok man istoriją – žodžiais, tarsi šaltą vakarą susėdus prie židinio. Ir jei aš "užsikabinsiu", jei norėsiu sužinoti, kas atsitiks po to, jei man ims šiauštis plaukai, tuomet mes gal ką nors ir padarysime."

Alfredas Hitchcockas buvo labai palankus Daphnei du Maurier, Sero Geraldo du Maurier, bene žymiausio XX a. pradžios aktorių vadybininko Londone, gražaus vyro ir puikaus melodramų aktoriaus, dukrai. Abu vyrai kartu dirbo kuriant Hitchcocko prodiusuojamą ir Benno W. Levy režisuojamą filmą "Lordo Kambero damos" ("Lord Camber’s Ladies", 1932), kuriame kartu su D. du Maurier vaidino ir Gertrude Lawrence. Paaiškėjo, kad tarp jų – daugiau nei paprasti profesiniai santykiai, abu suprato turį bendrą pomėgį: storžieviškas išdaigas. Sakoma, kad vietoje "Lordo Kambero damų" būtų buvę geriau sukurti filmą apie tas jų išdaigas: kūnus, randamus persirengimo kambarių spintelėse, skambučius avarinėms tarnyboms, priverčiančius jas tuščiai atvykti į įvykio vietą, kasdien spendžiamus spąstus filmo butaforijoje.

Alfred Hitchcock

Tad natūralu, kad Hitchcockas sekė Geraldo dukters Daphnės (g. 1907) karjerą ir pagaliau nusprendė sukurti filmą pagal "Jamaikos užeigą". Šiame projekte dominavo Charleso Laughtono troškimas suvaidinti blogiuką "Serą Hamfrį Pengalaną" išmetant iš knygos sukčių dvasininką. Primenu dar kartą – Hitchcockas nepataikavo medžiagai: absurdiška to imtis, sakė jis, istorija kvaila. Bet filmas pavyko puikiai, ir verta paklausti, kodėl. "Jamaikos užeiga" gal ir turi logikos ar tikslumo problemų, bet joje tvyro galinga atmosfera, užburia laukinė aplinka (Kornvalio pakrantė) ir labai stiprus jaunų, nekaltų ir senesnių, niūresnių bei gerokai suktesnių personažų susidūrimas. Istorija "užkabina". Įdomu sužinoti, kas atsitiks po to.

Du Maurier rašė meilės istorijas, jai patiko nekaltos jaunos herojės. Bet meilės romanas dažnai krypsta į siaubą. Rašydama apie "Jamaikos užeigą", Sarah Dunant teigia, jog jaunosios moters ir jos galingojo dėdės ryšys (santykiai, aprašyti D. du Maurier knygoje) yra panašus į Hanibalo Lekterio ir Klarisės Starling .

Kažkada, dar teberežisuojant "Jamaikos užeigą", Hitchcockui į rankas pateko nauja Daphnės knyga "Rebeka". Ar jis ją pats perskaitė, ar paprašė savo labai įžvalgios žmonos išanalizuoti? Kas žino, bet Hitchcockas kraustėsi iš proto dėl tos knygos ir pats mėgino nusipirkti teises ją ekranizuoti. Du Maurier dvejojo, nes buvo gandų, kad Holivudas taip pat žavisi knyga ir ketina pasiūlyti kur kas didesnę pinigų sumą. "Varžytinėse" dalyvavo Davidas O. Selznickas – žmogus, išgarsėjęs tuo, kad sumokėjo 50 000 Amerikos dolerių už teisę ekranizuoti Margaret Mitchell romaną "Vėjo nublokšti". Hitchcockas tiek pasiūlyti negalėjo. Bet Selznickui rūpėjo ir Hitchcockas. Derybos buvo labai sudėtingos, bet baigėsi sprendimu, kad Alfredas Hitchcockas vyks į Holivudą, kur jo pirmasis darbas bus "Rebeka".

Tuo istorija nesibaigia. Atvykęs į Holivudą Hitchcockas, sunerimęs dėl Selznicko manieros primesti savo valią, nusprendė siekti nepriklausomybės. Taigi jis paėmė D. du Maurier romaną ir kerštingai pavertė jį Hitchcocko scenarijumi. Trumpai tariant, jis sukūrė scenarijų, privertusį Selznicką staugti: "Bet Hičai, tu sunaikinai knygą!"

Nenoriu pasakyti, kad Hitchcocko scenarijus nevykęs. Bet dirbdamas su "Vėjo nublokštais", Selznickas suprato vieną dalyką: jei abejoji, lik ištikimas knygai, nes milijonai skaitytojų pasirengę supykti, jei ką nors kvailai pakeisi. Taigi po truputį, kartais aršiai, kartais komiškai kaudamasis, prodiuseris savo režisierių pamažu grąžino atgal prie du prie D. du Maurier istorijos. Hičas buvo įskaudintas ir dar labiau įsižeidė, kai ieškant "Aš" vaidmens atilikėjos Anne Baxter, Loretta Young, Margaret Sullivan ir Vivien Leigh turėjo užleisti vietą dar nelabai žinomai Joan Fontaine, tuomet kritusiai Selznickui į akį.

Iki pat savo gyvenimo pabaigos Hitchcockas priekaištavo, kad Selznickas per daug kišosi į "Rebeką". Bet filmo žiūrovai – dabar jau daugiau nei 60 metų – negali jam pritarti. Jiems atrodo, kad Fontaine ir Makso vaidmenį atliekantis Laurence’as Olivier yra puikūs. Jie jaučia pažįstą Manderlei namą ir mano, kad Judith Anderson puikiai įkūnijo nuostabiąją ponią Danvers (viena tamsiausių du Maurier herojų). Rebekos nėra niekur, bet ji yra visur. Norisi sužinoti, kas atsitiks po to. Ekranizacija buvo apdovanota "Oskaru" už geriausią filmą, taigi po "Vėjo nublokštų" Selznickas gavo antrą "Oskarą" iš eilės.

Prasidėjo didžioji Hitchcocko karjera Holivude. Per kitus dvidešimt metų jis sukurs filmus "Apkerėtas" ("Spellbound"), "Liūdnai pagarsėjusi" ("Notorious"), "Nepažįstamieji iš traukinio" ("Strangers on a Train"), "Langas į kiemą" ("Rear Window"), "Iš šiaurės į šiaurės vakarus" ("North by North-west") ir "Psichopatas" ("Psycho" – jo garsiausias filmas). Tuo metu jis buvo "ant bangos" – galėjo daryti, ką panorėjęs. Ir jis prisiminė "Paukščius". Kas toje knygoje jį suintrigavo? Į šį klausimą gali atsakyti tokia istorija. Apsisprendęs režisuoti "Paukščius" ir ieškodamas naujo scenaristo, jis atkreipė dėmesį į Jamesą Kennaway’ų, kurio romanas "Šlovės melodijos" buvo ką tik sėkmingai ekranizuotas. Hičas kreipėsi į Kennaway’ų: perskaityk knygą, apgalvok ją, tada susitiksime ir tu man papasakosi mūsų filmo istoriją – kaip mes jį kursime.

Taigi Kennaway’us grūmėsi su 37 puslapių tekstu apie Kornvalio valstiečių šeimą ir jų reakciją į staigų, sutartinį ir nepaaiškinamą visų pasaulio paukščių antpuolį. "Manau, turiu atsakymą", – pasakė Kennaway’us. "Na?", – paklausė Hitchcockas. "Nufilmuosime istoriją, – pradėjo Kennaway’us, – šeimos akimis. Niekada nepamatysime nė vieno paukščio. Girdėsime ir jausime juos tik taip, kaip juos jaučia mūsų personažai!"

"Ak... – atsiduso Hitchcockas. – Gerai, labai jums ačiū, pone Kennaway’au, už pastangas. Paštu gausite čekį."

Partnerystė baigėsi.

Hitchcockas turėjo kitų minčių: jis perkels veiksmą iš kaimiško Kornvalio į Marino apygardą Kalifornijoje. Personažai bus išsilavinę, stilingi, sąmoningi. Bet kam gi rūpi, kodėl paukščiai puola, ką tai reiškia ar ką simbolizuoja? Hičas tiesiog norėjo daryti su paukščiais viską, ką leido to meto kinas. Jam patiko ši mintis, čia reikėjo spręsti didžiules technines problemas. Jis tapo labai artistiškas kino režisierius, kuriam nelabai rūpi, kodėl kas atsitinka. Skaitytojai visada brangina istoriją ir tai, kaip ji juos "pagauna"; jie vertina filmą už sugebėjimą perteikti tą seną jaudulį. Manau, jie teisūs, o geriausi filmai parodo, kaip Daphne du Maurier iš paprasto nervingumo gali padaryti... baimę.

Pagal "The Independent on Sunday" (2004 04 18)

Parengė Agnė Narušytė