Apie "grynąją" tapybą

Pranciškus Porutis. "Kuršių krantas". 1998 m.

Ne paslaptis, kad šiuolaikinės meninės veiklos įvairovė (nuo netradicinės tapybos iki naujų vaizdo kūrimo priemonių) kur kas labiau traukia eilinio žiūrovo dėmesį nei, tarkime, tradicinė tapyba (t.y. "grynoji" tapyba, kuri tenkinasi savo pačios kokybėmis, vengia maišymosi su kinu, fotografija, skaitmeninėmis priemonėmis). O jei dar dėmesio centre atsiduria nepakankamai išreklamuotas ar nelabai žinomas kokių keliasdešimties metų senumo tapybos reiškinys?.. Šiandien jau ir taip ne dažnai šmėsteli parodos tų, kurie pradėjo kurti dar XX a. 6– 7-ajame dešimtmetyje. Birželio 4 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta jubiliejinė kauniečio Pranciškaus Poručio, aliejinės tapybos ir akvarelės darbų paroda, skirta dailininko aštuoniasdešimečiui. Tiesą sakant, paroda atitinka minėtus "nepakankamai išreklamuoto", "kelių dešimčių metų senumo", "nelabai žinomo meno" kriterijus. Galbūt kai kam gali pasirodyti keistas tokių teiginių-kriterijų (ypač paskutiniojo) radikalumas. Tačiau tam, manau, yra rimto pagrindo: P. Poručio kūryba nėra itin ištirta mūsų menotyrininkų, jo tapybos ir akvarelės darbų reprodukcijos nepublikuotos nei serijiniame sovietmečio "Tapybos" albume, nei naujuose pastarųjų metų tapybos albumuose. Dailininko pavardės neaptiksime ir XX a. lietuvių dailės istorijos knygose. Nepaisant to, menininko darbai yra verti platesnio aptarimo, gilesnės analizės ir, manau, konkretesnės vietos lietuvių tapybos istorijoje.

Parodoje eksponuojama daugiau nei 30 akvarelės ir aliejinės tapybos darbų. Rodomi ir prieš porą dešimtmečių, ir vos prieš kelerius metus gimę paveikslai. Tačiau bene vertingiausia, tiksliausiai P. Poručio kūrybą charakterizuojanti darbų dalis "gyvena" menininko dirbtuvėje Kaune. Dailininko darbai pasklidę ir po privačias kolekcijas, keletą yra įsigiję Lietuvos meno muziejai. Ši paroda – viena iš nedaugelio Lietuvoje organizuotų P. Poručio parodų – suteikia galimybę susipažinti su nedaugeliui žinomo dailininko darbais. Tačiau kodėl jis toks nežinomas?

Dailininko išsilavinimą P. Porutis įgijo tremtyje – 1950 m. baigė Jakutijos dailės technikumą. Nors parodose dalyvauti pradėjo dar 1947 m., Lietuvoje šis menininkas jų nesurengė labai daug. Visą gyvenimą persekiojęs tremtinio statusas užkirto kelius ne tik parodoms, bet ir kūrybos albumams, tuometiniams valstybiniams užsakymams ir pan. Tiesa, keletas parodų vis dėlto įvyko: viena pirmųjų, suorganizuotų Lietuvoje, – dailininko penkiasdešimtmečio proga. Surengti daugiau jubiliejinių parodų nepavyko – tiesiog niekas nenorėjo "teptis rankų" – įsileisti į parodų sales buvusio tremtinio. Tad menininkui išties teko gerokai palūkuriuoti savo jubiliejinės parodos. Kadangi šio XX a. vidurio ir antros pusės dailininko kūryba taip menkai ištirta, manau, būtų pravartu imtis bendros jo kūrybos analizės, o ne aptarinėti pavienius parodos eksponatus, mėginant punktyriškai ją apibūdinti (juolab kad būtent toji už parodos ribų likusi dalis tiksliausiai charakterizuoja P. Poručio meną). Tad paroda šiuo atveju greičiau tėra pretekstas bent kiek pakalbėti apie ligi šiol nenagrinėtą reiškinį.

Žvelgiant į dailininko tapybos darbus, tenka mesti iš galvos mintis apie dabar populiarias meno tendencijas, mat P. Poručio kūryba – tipiškas XX a. vidurio ir antros pusės reiškinys, daugiausia paveiktas realizmo ir neoekspresionizmo. Menininko darbuose nejusti praeities meno krypčių reflektavimo. Visą savo kūrybos laikotarpį jis lieka ištikimas realizmo ir neoekspresionizmo stiliui. Iš kai kurių labai tapybiškų jo kompozicijų "tįsta" spalvinių sąsajų gijos į turtingo kolorito A. Martinaičio, arsininkų darbus. Ryškios, apibendrintos, monumentalios, masyvokų formų figūrinės kompozicijos, urbanistiniai peizažai, natiurmortai siejasi su 7-ojo dešimtmečio S. Veiverytės ar L. Tuleikio paveikslų formomis. Kai kuriems (ypač pastarųjų metų) P. Poručio darbams būdingos sentimentalios intonacijos, bet dauguma jų vis dėlto išlaiko orų, solidų, net rūstoką pavidalą. Tapyboje dailininkas nevengia siužeto. Paveikslų vaizdinių pasaulis siejasi su gyvenimo realijomis: vyrauja urbanistiniai peizažai, figūrinės kompozicijos ir natiurmortai. Žvelgdamas į šiuos kūrinius, nesuabejoji, kad dailininkui svarbiausias – gamtos pradas. Paveikslams būdingi šaižoki spalvų blyksniai ir prigesę tonai, subtilūs spalviniai sąskambiai ir gyvas pilkšvai žalsvos spalvos pulsavimas.

Parodoje pristatoma ne tik tapyba. Yra ir lengvų, jaukių, minkštučių akvarelių... Beje, dailininkui kadaise teko rimtai išbandyti jėgas ir grafikos srityje: grįžęs iš tremties, jis kurį laiką dirbo pedagoginį darbą Raseiniuose. Tuo pat metu darbavosi ir vietiniame laikraštyje – piešė karikatūras.

P. Poručio akvarelės ir tapybos darbų paroda veiks iki liepos 4 dienos.