Utopijos: tikrovės diagnozė?

Eglė Barauskaitė, Darius Skamarakas ir Darius Meškauskas spektaklyje "Rezervatas"

Kadangi redakcijos kompiuterių labirintuose pasimetė pusė praėjusią savaitę spausdintos pirmosios "Naujosios dramos akcijos ’04" apžvalgos dalies pavadinimo ir iš klausimo "Utopijos: bėgimas nuo tikrovės ar tikrovės diagnozė?" teliko kategoriškas "bėgimas nuo tikrovės", antrojoje festivalio savaitėje primygtinai norėjosi ieškoti iš pavadinimo iškritusios "tikrovės diagnostikos".

Bene geriausiai tam tiko Natachos de Pontcharra pjesės "Žiurkiagalviai" (vertė Akvilė Melkūnaitė) skaitymas, kurį parengė Muzikos akademijos magistrantas, Jono Vaitkaus kurso režisierius Agnius Jankevičius. Prancūzų dramaturgės (taip pat tapytojos, grafikės, novelistės) pjesė pasakoja apsigimusių brolių dvynių su žiurkių galvomis istoriją, nesėkmingai bandant "integruotis" į "normaliąją" visuomenę. "Kitokie nei kiti "Žiurkiagalvių" personažai patys atstovauja utopijai – prarastai pasaulio nekaltybei, žmogiškumui, (...) priklauso tam vaikystės pasauliui", – cituoja autorę festivalio lankstinukas. "Kitoniškumo", negalios ir "normaliojo" pasaulio priešprieša – tema slidi, pavojinga, žiniasklaidos, politinio korektiškumo ir šiaip jau sentimentaliosios sąmonės gerokai nutrinta, apaugusi storu retorikos sluoksniu.

Kaip jį skrodžia ir iki realybės bando prasigauti skaitymas "Menų spaustuvėje"? A. Jankevičiui, debiutavusiam groteskiškais sąlygiškos formos spektakliais, kuriuose dominavo absurdiško, nelaisvo, savo kvailumo, reakcijų automatizmo valdomo žmogaus vaizdavimas, šiame skaityme pavyko sukurti taiklų, emocingą, komiškai deformuotos išraiškos pasakojimą ir kartu neprarasti atviru teatriniu tekstu neišreiškiamo dramatizmo. Dvyniai – Leonardo Pobedonoscevo Žefis ir Sergejaus Ivanovo Žefas – iš pradžių šaržuoti ir antipatiški savo "animališkumu", komiškumo intonacijai po truputį keičiantis į (vis šiltesnę) ironiją, ilgainiui patraukia žiūrovus į savo pusę. Gaila tik, kad pjesė, iš pradžių labai asmeniškai kalbėjusi apie tai, kas atsitinka, kai šeimoje gimsta "kitokie" vaikai, vėliau (broliai jau užaugę, dirba prekybos centre) gerokai pasvyra į bendresnį, labiau publicistišką kalbėjimą. Spektaklio dramatinis "užtaisas" koncentruojasi pirmojoje dalyje dar ir dėl Arnoldo Jalianiausko Tėčio vaidmens. Pjesės Tėtis, sporto klubo vadovas, daro viską, kad tik broliams nieko nestigtų ir jie galėtų būti "kaip kiti" (beje, Lietuvos socialiniai darbuotojai pasakoja, kad šeimoje gimus vaikui su negalia, būtent tėčiai paprastai palieka šeimą, nepakeldami naštos auginti "kitokį" vaiką). Lyriškas ir isteriškas A. Jalianiausko Tėtis, kamuojamas nervinio tiko, pervargęs nuo įtampos besistengiant padaryti nepadaroma (kad dvyniai būtų "kaip kiti"), su dviem kepamais sklindžiais keptuvėje, jausmingai traukiantis "Jei tavęs nebūtų", labai energingai, tiksliai suvaidintas, mirtinai juokingas ir labai liūdnas, galėtų pretenduoti į geriausius šių metų akcijos vaidmenis (gaila, kad tokie nerenkami). Kas, kad čia buvo "tik skaitymas".

Kad skaitymas skaitymui nelygu, parodė Caryl Churchill pjesės "Skaičius" pristatymas. Iš anglų kalbos pjesę išvertė Agnė Narušytė. Ją režisavo Jonas Vaitkus, skaitė Muzikos akademijos pirmo kurso aktorių ir šokėjų specialybės studentai. Pasirodymas tokiame atvirame eksperimentinio pobūdžio renginyje kaip "Naujosios dramos akcija" yra geras scenos krikštas būsimiems aktoriams, ir jie jį garbingai išlaikė, tik pjesė vargu ar buvo pati naudingiausia tokiam debiutui. Dramaturgė aprašo fantastinę situaciją, kurioje susitinka tėvas Salteris (Petras Lisauskas) ir trys klonuoti vaikinai – B1 (Jonas Verseckas), B2 (Paulius Tamolė) ir B3 (Tautvilas Gurevičius) – jo galimi ar tikri sūnūs. Visi skirtingi, bet kamuojami nepasitikėjimo savo tapatybe. Jie ilgai (ir gana nuobodžiai) narplioja klausimus, kurių ne vieną lapą nesunkiai prirašytume abstrakčiai svarstydami apie klonavimo etiką. Konkretumo, tikrumo būtų galėjusi įnešti režisūra, jeigu būtų pavedėjusi aktorius nuo pjesės perskaitymo vaidmenų kūrimo link.

Gintaro Grajausko "Rezervatas", kurį režisavo Aidas Giniotis, o skaitė Klaipėdos teatro aktoriai Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė ir "keistuoliai" Andrius Kaniava bei Darius Skamarakas, nuskambėjo kaip nostalgiškas pokštas. Pjesė gimė iš nostalgijos, jos autoriui atidirbinėjant už stipendiją bekraštėje Ajovoje. Nostalgija irgi utopija, nes realiausia joje ne vieta, kurios ilgimasi, o pats ilgesys. Ledinėje Menų spaustuvės Raudonojoje salėje aktorių ilgesys materializavosi švelniai patetiškomis kažkur kviečiančiomis legendinius laikus menančiomis "jaunimietiškomis" intonacijomis. Klerkų kostiumus dėvinčių indėnų galvas dabino ryškiaspalvių plunksnų juostos, visai panašios į tas, apie kokias svajojo indėnų berniukas Kikas iš mūsų ir jūsų vaikystės knygelės. Indėnas Darius Meškauskas buvo vardu Kikas, indėnas Andrius Kaniava – Kajuga, jie buvo nevienodai kilmingi, ir galimybės jų buvo nevienodos. Bet abu jie, susėdę ant senų padangų, kurstė ilgesio laužą iš dujų agregato, trokšdami būti kažkur kitur, kažkuo kitu. Kažkas prie to laužo atviliojo ir storą baltąjį Darių Skamaraką, iš kurio viską atėmė skyrybų advokatai. Išklydo jis iš savo orbitos, o senovinio indėnų vaisto "Starkos" ištiktas neteko galvos ir trumpam tapo indėnų totemu. Eglės Barauskaitės baltoji moteris norėjo būti princese ir pabandė prikalbinti visus suktis senoviniu patikimu protėvių būdu ir šitaip ištrūkti iš rezervato, kurio vielos tiesiog braukė per pakaušius. Visi pabandė, bet aktoriai nelabai patikėjo senovine priemone ir tada žiūrovai šleptelėjo ant žemės pirmi – ėmė iš to sukimosi juoktis. Ir visi kartu sugrįžo ten, kur buvo, – į rezervatą. Į tikrovę, kurioje vėl tapo daugybe vienišų indėnų, sėdinčių kiekvienas prie savo laužo.

Laisvūnas Raudonis ir Gabrielė Kuodytė spektaklyje "Už geresnį pasaulį" D. Matvejevo nuotr.

Panaikinti žiūrovų ir aktorių "rezervatus" skiriančias ribas pavyko "cezario grupei", Jaunimo teatro Salėje 99 suvaidinusiai spektaklio eskizą – vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo "Už geresnį pasaulį". Pjesę išvertė Jūratė Pieslytė, muziką sukūrė Martynas Bialobžeskis, dailininkė – Vilma Masteikienė. Pjesė buvo perskaityta kovo mėnesį ir dabar artėja prie užbaigto spektaklio, kurio premjera turėtų įvyktį šį rudenį. "Už geresnį pasaulį", kaip ir festivalio pradžioje matyti belgų "Afekto vaizdai", kalba apie šiandienos pasaulio įsivėlimą į karą, kuriam nematyti nei pradžios, nei pabaigos, fantasmagorišką visų karą su visais. "Afekto vaizduose" karas buvo užmaskuotas, parazitavo įsimaišęs į kasdienybę, atradęs egzistavimo "taikiame" gyvenime formas. Schimmelpfennigo pjesėje karas turi visus savo būtinus atributus – kažkur džiunglėse išmestus dalinius, karinius laipsnius ir hierarchiją, amunicijos trūkumą ir mirtį. Bet mirtis čia kitokia nei belgų spektaklyje. Ji ne atsitiktinė, bet veikia lyg laikydamasi visuotinio plano, paiso savo paslaptingos logikos, kuri kartu juokinga ir šiurpi: nuosekliai žudo tuos vaikinus, kurie mylisi su aukštesnį laipsnį turinčiomis moterimis, ir slepia viso žuvusio būrio karių lavonus, kad paskui priverstų kovoti numirėlius, o galiausiai ima siųsti žudikus ateivius.

Ši Schimmelpfennigo pjesė yra dar neįprastesnės, laisvesnės struktūros nei "Arabiška naktis", už kurią "cezario grupė" šiemet gavo geriausio debiuto "Auksinį scenos kryžių". Joje laisvai vienas po kito sudėtos skirtingą laiką pristatančios atkarpos – karinio dalinio kasdienybė, būsimų karių gyvenimas iki karo, jų vaikystės prisiminimų nuotrupos, į visa tai įsipina siužetinės linijos apie stiklaėdžių planetos ateivių antpuolius, mitologinis pasakojimas apie Persefonę, naujai užgimusios karo civilizacijos ritualus. Dialogas trūkinėjantis, tirpstantis, apskritai pjesėje dominuoja ne dialogas, personažai retai kalba vienas su kitu, dažniau pasakoja apie save, bet monologu tai irgi ne visada tinka vadinti, nes dažnai apie save kalbama ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu. Personažai pjesės lauke egzistuoja ne pagal įprastą dramos logiką (pristatant veikėjus tepasakyta "keturios ar penkios moterys, keturi ar penki vyrai, berniukas"): kartais jie išryškėja, įgauna aiškų kontūrą per savo individualią istoriją, o paskui pasitraukia į "mes", kuris irgi nėra pastovus. Vienur "mes" – tai visi, atvykę kariauti į džiungles, kitur "mes" susitraukia iki vieno būrio karių arba iki kelių sąjungininkų būrių, dar kitur atsiranda opozicija, kur "mes" – Žemės gyventojai, o "jie" – ateiviai.

Režisieriui Cezariui Graužiniui su aktoriais Brigita Arsobaite, Pauliumi Čižinausku, Airida Gintautaite, Vytautu Kontrimu, Gabriele Kuodyte, Vilma Raubaite, Laisvūnu Raudoniu, Juliumi Žalakevičiumi įtikinamai pavyko sudėtingos struktūros pjesę paversti į aktyviai su žiūrovais komunikuojantį spektaklį. Vietoj įprastos scenografijos naudojamos tik vaizdo projekcijos ant sienos, spektaklio segmentai jungiami vien šviesomis, nepiktnaudžiaujama muzika ir garsų efektais. Visas spektaklio krūvis tenka aktoriams, kurie dar kartą nustebino vaidybos energija, sugebėjimu nesikartoti, turint galvoje, kad buvimo scenoje būdas šiame spektaklyje yra panašus į "Arabiškos nakties" ir kad vaidmenų kūrimo pagrindas (kaip ir "Arabiškoje naktyje") – aktorinės individualybės išryškinimas. Režisieriaus sugebėjimas domėtis ir žavėtis aktoriais, atsisakant efektingo ir greito, bet nedaug džiaugsmo teikiančio vaidmenų kūrimo deformuojant, "išvertinėjant" aktorių, yra tikrai brangintina savybė. Galbūt dėl jos, o ir dėl Rolando Schimmelpfennigo gyvenimo geismu pulsuojančios dramaturgijos spektaklis apie karą, kaip civilizacijos pabaigą, tapo stipriausiai (iki šiol) gyvenimą teigiančiu "Naujosios dramos akcijos ’04" įvykiu.